AKMENĖS KRAŠTO ZYDAI » Vegeriai

Vegeriai (jidiš k. Veger)

Vegerių kaimas istoriniuose šaltinuose pradedamas fiksuoti nuo 1595 m. „Vegery alias Urneži“ inventoriuje, o 1600 m. jam buvo suteiktas miestelio statusas, kai savininkas Sebastijonas Geištoras suteikė privilegiją turgui ir prekymečiams^[1]. Nėra žinoma, kada tiksliai Vegeriuose įsikūrė žydų bendruomenė. Daroma prielaida, jog tai įvyko ne anskčiau XVIII a. 7 dešimtmečio, nes pirmojo Lietuvos žydų surašymo (1764-1765) duomenimis, tuo metu Vegeriuose dar žydai dar negyveno. Ankstyviausias Vegerių miestelio kartografinis šaltinis – 1812 m. Akmenės parapijos planas. Jame fiksuojama, kad ir dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, ir sinagogos vieta tuo metu jau buvo apgyvendinta. Visgi nežinoma, ar tuo metu jau buvo pastatyta žydų bendruomenės sinagoga. Ankstyviausias šiuo metu disponuojamas kartografinis šaltinis, kuriame pažymėta sinagoga – 1840 m. Vegerių miestelio planas. Šiame plane pažymėti pagrindiniai miestelio pastatai – katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė, pagrindinių gatvių tinklas ir išsidėstę gyvenamieji namai. Plane sinagoga nėra išskirta iš kitų gyvenamųjų pastatų, todėl daroma prielaida, kad sinagogos vietoje buvęs medinis pastatas arba pati sinagoga tuo metu vizualiai neišsiskyrė iš kitų gyvenamųjų namų.

XIX a. 5 deš. Rusijos imperijos valdžia rinko duomenis apie žydų sinagogas Kauno gubernijoje. 1847 m. spalio 10 d. ir 1848 m. rugpjūčio 31 d. dokumentuose užfiksuota, kad tuo metu Vegeriuose buvo 16 žydų gyvenamųjų namų, 1 sinagoga ir 1 mokykla (beit midrašas)^[2]. Pažymima, jog sinagoga ir mokykla stovi nuo senų laikų, tačiau duomenys apie tai, kada tiksliai buvo pastatyta, nepateikiami. Tikėtina, jog šių pastatų lokacija bei funkcija nepasikeitė iki pat XX a. vid. 1860 m. Vegerių miestelio plane žydų sinagoga fiksuojama buvusi mūrinė, todėl statybos turėjo vykti 1840-1860 m. laikotarpyje. 1866 m. Vegerių miestelio plane pirmą kartą fiksuojamas 2 žydų namų detalus išsidėstymas, matyti, jog du žydų sinagogos pastatai buvo panašaus dydžio. Tikriausiai viena sinagoga buvo vasarinė, o kita – šildoma – žieminė. Tokia dviejų sinagogų sistema būdinga daugeliui Lietuvos miestelių. Taip pat, pietinėje dabartinės J. Basanavičiaus gatvės pusėje pažymėta žydų pirtis su sklypu. Ji buvo atokiau nuo gyvenamųjų namų – medinė. 1866 m. plane taip pat pažymėta, kurie sklypai priklausė krikščionims, kurie – žydams. Žydai tuo metu telkėsi abiejose dabartinės J. Basanavičiaus gatvės pusėse ir dabartinės Vegerių gatvės rytinėje pusėje. 1890 m. plane pastebimi pokyčiai: dviejų sinagogų pastatai, 1866 m. plane buvę panašaus dydžio, čia jau vaizduojami skirtingo dydžio. Sinagogos pastatas, buvęs šalia dabartinės J. Basanavičiaus gatvės, pažymėtas kelis kartus didesnis už kiek atokiau stovėjusį pastatą. 1896 m. gaisro metu abu pastatai kartu su 9 Toros ritiniais sudegė^[3]. Rabinas Geršonas, Icchoko sūnus ir Menachemas Mendelis Zakas laikraštyje Ha-Melits (hebrajų k.) padėkojo už pagalbą nukentėjusiems nuo gaisro. Po šio gaisro sinagoga turėjo būti atstatyta, tačiau daugiau duomenų apie statybas nėra žinoma.

Kiti istoriniai duomenys rodo, kad XIX a. pabaigoje Vegeriuose buvo 617 gyventojų, veikė mokykla, biblioteka, buvo ugniagesių komanda, veikė valstybės monopolijos degtinės ir dar kelios parduotuvės^[4].

1876 m. ir 1896 m. čia buvo 34 dviejų rabinų knygų prenumeratoriai.

XX a. 3 deš. Vegeriuose buvo 68 žydų bendruomenė. 1930 m. minint 500 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metines Vegerių žydų bendruomenės atstovai 1930 m. įsiamžino fotonuotraukoje šalia sinagogos. Tai vienintelė šiuo metu žinoma fotofiksacija. Iš nuotraukos matoma mūrinio pastato dalis buvusi šalia dab. J. Basanavičiaus gatvės.

1941 m. Lietuvos Respubliką okupavus nacistinei Vokietijos kariuomenei Vegerių sinagoga buvo uždaryta, o visi žydų bendruomenės nariai nužudyti. 1945-1946 m. sinagogoje veikė kepykla. Vėlesnių duomenų apie sinagogą nėra, tikriausiai, po Antrojo pasaulinio karo sinagoga buvo nugriauta, o sklypas buvo naudojamas žemės ūkio veiklai.

Vegeriai yra netoli Latvijos sienos. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940) Vegerių jurisdikcijai priklausė keturi kaimai. Tuo metu bažnytkaimyje buvo valsčiaus įstaigos, mokykla, paštas, muitinė, pasienio policijos nuovada, gaisrinė, kelios parduotuvės ir kitos smulkios institucijos^[5].

Tarpukariu (1920-1947 m. ) Vegeriai buvo Mažeikių valsčiaus centras.^[6] Pagal rabinų skaičių aišku, kad kažkada Vegeriai buvo maža graži bendruomenė. 1920 m. balandžio 28 d. protokole nurodyta, kad žydų skaičius Vegeriuose – 60. Šiame protokole taip pat nurodyti bendruomenės tarybos nariai ir jos pirmininkas Aba Šein^[7]. Jis pragyvenimui užsidirbdavo versdamasis išnešiojamąja prekyba Vegeriuose ir apylinkėse. 1923 m. čia gyveno 102 žydai; 1940 m. čia gyveno 900 gyventojų, iš jų 50 (6 %) – žydai^[8].

Gana nedidelė Vegerių žydų bendruomenė (18 žydų šeimų) užsiiminėjo smulkiąja prekyba, amatais, nedidelėmis smuklėmis ir žemės ūkiu. Veikė sinagoga. Daugumos žydų ekonominė padėtis buvo gana sunki, tačiau santykiai su kaimynais lietuviais buvo gana geri.^[9]

Nuo 1921 iki 1926 m. žydų bendruomenę Vegeriuose valdė 7 narių taryba. Taryba buvo išrinkta demokratiškai ir jai vadovavo A. Šeinas, kuris pragyvenimui užsidirbdavo vežiodamas prekes po kaimus. Žydų bendruomenės socialinė ir viešoji veikla buvo ribota dėl jų populiacijos dydžio (iš viso 68 žmonės). 18 žydų šeimų buvo 5 našlės ir 1 našlys, 4 smulkūs prekiautojai, vežiodavę prekes po aplinkinius kaimus, 2 batsiuviai, 2 mėsininkai, statybininkas, siuvėjas, kioskelį turguje turėjęs asmuo ir arklių pirklys. 1937 metais miestelis turėjo 2 siuvėjus, stiklininką ir mėsininką.

Pagal 1931 m. Lietuvos Vyriausybės gyventojų surašymo duomenis, žydai turėjo 2 audinių parduotuves Vegeriuose. 1939 m. miestelyje buvo 9 telefonai, vienas jų priklausė žydams (ūkį turintiems broliams Blankenbergams). Daugumos žydų šeimų ekonominė padėtis miestelyje buvo labai sunki. Paprastai jų santykiai su kaimynais lietuviais buvo geri^[10].

Iš išlikusių Vegerių žydų bendruomenės laiškų sužinome apie Vegerių žydų bendruomenės problemas XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje: pasimetę gimimo, santuokos ir mirties įrašai dėl to, kad iki maždaug 1923 metų nebuvo pildomos metrikacijos knygos ar neturėjimas, ką kelti kandidatais į valsčiaus žydų tarybą dėl to, kad mažai kas iš miestelio žydų mokėjo lietuviškai (minima, kad it jidiš, ir lietuviškai gerai mokėjo 2 žmonės). 1923 m. gruodžio mėnesį Vegerių bendruomenės taryba kreipėsi į Žydų ministeriją prašydama atsiųsti oficialų antspaudą su žydiškais ir lietuviškais įrašais bei Lietuvos herbu. Tuo pačiu metu buvo prašoma leisti turėti savo atstovą valsčiaus žydų taryboje. Mat iki tol Vegeriai savo atstovo neturėjo, kadangi čia gyveno mažai žydų, o 1923 m. gruodžio mėn. laiške rašoma, kad gyventojų žydų padaugėjo – dėl to ir atsirado poreikis turėti savo atstovą.^[11]

Rabinai

Šmuel Helman (Kveit) buvo Vegerių rabinu iki 1838 m.

Nachum Šapiro gimė 1818 metais Dokšicoje (Minsko gubernija). Buvo rabinu Pakruojyje, Lygumuose, Vegeriuose, Triškiuose, Šėtoje, kur mirė 1902 m.

Pesach Finfer gimė 1838 m. Raseiniuose. Buvo rabinu Vegeriuose, vėliau buvo rabinu Darsūniškyje, kitose vietose, Halachos žinovas Vilniaus priemiestyje, o po to ten rabinas. Mirė 1913 m. 1876 m. Vilniuje išleistas jo traktato „Šivochei erec hachajim“ viršelis:

Kito Pesach Finfer veikalo „Masorat haTora“, išleisto Vilniuje 1906 m., viršelis:

Abraham-Aba Verner gimė 1837 m. Telšiuose. Po Vegerių dirbo rabino padėjėju Telšiuose, po to rabinu Suomijoje ir nuo 1892 m. buvo pirmasis rabinas Londono Machzike Hadath sinagogoje. Ši sinagoga įkurta norint užtikrinti ir pagerinti kašruto laikymąsi. Tuo metu vyko aršios diskusijos tarp didžiųjų rabinų dėl ritualinio gyvulių skerdimo. 1905 m. Machzike Hadath sinagogai pavyko pasiekti susitarimą su Sinagogų federacija, ir jai priklausiusių tikinčiųjų skkaičius ėmė didėti (1905 – 215 narių, 1915 m. – 325). 1898 m. sinagoga persikėlė į įspūdingas patalpas Brick Lane ir Fournier Street gatvių sankryžoje ir taip pat buvo pavadinta Didžiąja Spitalfields sinagoga. Nors dabar tame pastate veikia musumonų mečetė, Machzike Hadath sinagoga kitoje vietoje Šiaurės Londone veikia iki šių dienų. Rabinas Abraham-Aba Verner Londone mirė 1911 m. (arba 1912 m.)^[12].

Buvęs Abraham-Aba Vernerio iš Vegerių įkurtos Machzike Hadath sinagogos pastatas Spitalfield rajone Londone.

Kiti Vegerių rabinai buvo Šolem-Dovid Moirovits; Geršon, Icchoko sūnus, miręs 1903 m., jo žentas Menachem Mendelis Zakas, Avrahamas, Cvi Begino sūnus, gimęs 1876 m., Vegeriuose rabinu buvęs nuo 1903 m.; Mordechajus Šifas, tikriausiai vėliau emigravęs į JAV, kur Sent Luise, Ohajo valstijoje 1935 m. išleistas jo traktatas „Mechkarei Mordechai“:

 

Holokaustas

Praėjus kelioms savaitėms po to, kai Vokietija užėmė Lietuvą, 1941 m. liepos pirmojoje pusėje, visi Vegeriuose suimti žydai (6-7 šeimos) buvo uždaryti sinagogoje^[13], paskui jų likimas sutapo su Akmenės žydų likimu.

1941 m. liepos viduryje Vegerių žydai vyrai, kartu su Akmenėje suimtais žydais, buvo suvaryti į žydų kepyklą – raudonų plytų namą Kaliksto Kasakausko gatvėje, netoli pašto. Aptvėrus didžiąją sinagogą, čia buvo suvarytos žydės moterys ir vaikai. Vyrų getas buvo įkurtas atskirai. Suimtieji uždaryti buvo ne mažiau kaip 10 dienų. 1941 m. rugpjūčio 5 d. (JEW – rugpjūčio 4 d.) visi Vegerių valsčiaus (kartu su Akmenės, Klykolių) žydai išvaryti į Mažeikius ir uždaryti daržinėje. JEW rašo, kad visi žydai buvo perkelti ir apgyvendinti trijose siloso duobėse and Ventos kranto, netoli Mažeikių, tačiau muziejininkas Muturas to nepatvirtina.^[14]

1941 m. rugpjūčio 9 d. Vegerių žydai (vyrai, moterys, vaikai) kartu su kitais atvarytais žydais, buvo nužudyti Mažeikiuose, prie žydų kapinių.

Kiek sušaudyta Vegerių žydų, nurodyta Valentino Brandišausko straipsnyje „Vegerių partizanai negeri sapnai“^[15], pagrįstame liudytojų parodymais: „Į mano vežimą pasodino penkis suimtus žydus […]. Į kitus vežimus susodino likusius suimtuosius [buvo vežami ir keli vietiniaisovietiniai aktyvistai]. Vežimų skaičius įvairuoja: nuo 3-4 iki 7 ar 8. Iš šonų dviračiais koloną lydėjo ginkluoti vietos baltaraiščiai. Nelaimėlių skaičius skiriasi, tačiau dauguma mini apie 30.“

Vegerių žydė, krautuvininkė Pesia Hercberg, gimusi apie 1870-1880 metus, žuvo per Holokaustą.

1946 m. birželio 28 d. – 1946 m. gruodžio 31 d. Religinių reikalų taryba prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos rinko statistines žinias apie neveikiančius maldos namus visoje Lietuvoje. Religinių reikalų tarybos ataskaitgoje nurodoma, kad mūrinė sinagoga Vegeriuose buvo pastatyta 1890 m., 1941 m. liepos mėnesį uždaryta, o nuo 1945 m. sinagogoje veikė kepykla^[16]. Sinagogos pastatas dar matonas 1941 m. žvalgybinėje aeronuotraukoje^[17]. Galbūt sinagoga galėjo būti sugriauta 1944 m. bombardavimo metu.

---

1. S. Alexandrowicz, Geneza i rozwój sieci miasteczek Białorusi i Litwy do połowy XVII w., Acta Baltico-Slavica, t. 7, Białystok 1970, p. 102. ↑
2. KRVA, f. I-49, ap. 1, b. 1861, p. 149 ir 151. ↑
3. https://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00217b.html ↑
4. A. Ostrauskis, „Dėl sinagogos vietos nustatymo Akmenės r., N. Akmenės sen., Vegerių kaime projektas“, VšĮ Akmenės istorijos muziejus, p. 4 ↑
5. B. Kviklys. Mūsų Lietuva t. 4 ↑
6. Ten pat ↑
7. LVCA, f. 1129, ap. 1, b. 16, p. 54 ↑
8. https://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00217b.html ↑
9. Pinkas Hakehillot Lita, www.jewishgen.org ↑
10. https://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00217b.html ↑
11. LCVA, f. 1129, ap. 1, b. 298 ↑
12. http://machzikehadath.com/history ↑
13. V. Brandišauskas. Mažeikių apskrities žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais. Genocidas ir rezistencija, 2006, 2. ↑
14. A. Vitkus, Ch. Bargmanas. Holokaustas Žemaitijoje. 2016 ↑
15. V. Brandišauskas. Mažeikių miesto ir valsčiaus žydų likimas. Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m. 2011 ↑
16. LCVA, f. R-181, ap, 1, b. 13, l. 22 ↑
17. LCVA, GX-4193-SK-42 ↑