Spread the love

 

Sena gyvenvietė, 1359 m. visiškai sugriauta. Vėliau buvo paminėta 1493 m. 1897 m. surašymo duomenimis Papilėje gyveno 965 žydai, tai sudarė 51 % visų miestelio gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten gyveno apie 300 žydų[1], 1923 m. – 257 (18 % visų miestelio gyventojų), 1924 m. – apie 200, maždaug tiek buvo ir Holokausto išvakarėse. 1915 m. Papilė pateko į sėslumo ribą.

Papilės sinagoga ir žydų pirtis minimi jau 1984 m. Tuo metu Papilėje gyveno apie 120 žydų šeimų ir jų sklypai užėmė maždaug 1/3 visos miestelio žemės. Sinagoga minima ir 1879 m.

1888 m. beveik visas miestelis sudegė. Tais pačiais metais žydai įkūrė „Ugniagesių savanorių komandą“. 1894 m. buvo įkurta organizacija padėti vargstantiems.

Tarp 1898 m. ir 1914 m. čia buvo 31 rabiniškų knygų prenumeratorius.

1898 m., 1899 m. ir 1903 m. aukotojų padėti statyti Izraelį sąrašuose yra papiliškių: Icchak Aharon Kotler, Abraham Jakov Lemchen, Šraga Levinson.

Erec Israel donorų sąraše yra tokie papiliškiai: Mordechai Kadušin, Šimšon Tomid, Šlomo Ritenberg, Josef Icikzon, Abraham Jakov Lemchen, Jehuda Aronson, Leib Šmukler, Moše Cin, Dovid Aronovič, Joel Ebin, Jona Pak, rabinas Josef Lamdan.

1899 m. Vilniuje vyko regioninė sionistų konferencija iš 51 miesto, kurioje dalyvavo vienas delegatas iš Papilės. 1902 m. miestelyje buvo parduoti 53 „šekalim“ – narystės sionistų organizacijoje žetonai.

Senosiose Jeruzalės kapinėse yra Henos Šeinos, Mošės Koheno iš Papilės dukters, kapas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Papilėje veikė kelios religinės žydų pradžios mokyklos – chederiai, taip pat buvo nedidelė ješiva – auštesnioji religinė mokykla.

Arti esanti geležinkelio stotis buvo didelis privalumas žydų ekonomikai. Be tradicinių žydų užsiėmimų prekyba ir amatais, čia žmonės taip pat užsiiminėjo grūdų, linų ir medienos eksportu į Vokietiją. Vėlesniais metais žydų ekonominė padėtis miestelyje pasidarė labai sunki. Po pirmojo pasailinio karo daugelis žydų negrįžo atgal į miestelį. Smarkiai sumažėjo geležinkelio per Papilę naudojimas, nes buvo pastatyta nauja geležinkelio linija iš Telšių. Taip pat padidėjo žydų emigracija.

1915 m. pradžioje, artėjant kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Papilės žydai, kaip ir kitų aplinkinių vietovių, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Tik nedidelė dalis Papilės žydų grįžo į per karą sudegintą miestelį 1918 m., Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Nepaisant sunkios ekonominės padėties, žydai energingai prisidėjo prie miestelio atstatymo ir, raginami rabino Lamdano, netgi paaukojo žydų pabėgėliams Rusijoje 20000 markių (tuo metu tai buvo gana įspūdinga suma).

1920 m. kovo 9 d. protokole nurodoma, kad Papilėje gyvena 150 žydų ir jie sadaro 23 % mistelio gyventojų. Į Papilės bendruomenės tarybą išrinkti 5 nariai: Jofe, Medalie, Gitkin, Goldštein ir Rabonovič[2]. 1922 m. metų Seimo rinkimuose Papilės žydai balsavo taip: 134 balsai už sionistus, 14 už demokratus, 0 už ortodoksus.

Mūrinė sinagoga apgriauta Pirmojo pasaulinio karo metu. Po karo, 1921–1922 m., Papilėje buvo statoma labai daug namų, daugiausia prie Turgaus aikštės, Stoties gatvėje. Jų savininkai – daugiausia žydai. Sinagoga stovėjo atokiau nuo katalikų bažnyčios, į pietryčius nuo jos, šalia centrinės aikštės, kvartalo gilumoje. Jos vietoje XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo pastatyti kultūros namai. Į pietryčius nuo sinagogos, prie Ventos, buvo dabar jau beveik neišlikusios žydų kapinės.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas 1927 m. Gumeniuko parengtas naujos mūrinės Papilės sinagogos projektas, kuris 1928 m. sausio 24 d. buvo patvirtintas[3]. Jame numatyta sinagogą statyti prie Stoties gatvės, kvartalo gilumoje. Maldos namai turėjo būti vientiso tūrio, žieminiai (šildomi krosnimis). Planas stačiakampis, suplanavimas simetriškas. Vakarų pusėje atskirta dviaukšė dalis (su siauru viduriniu prieangiu), virš kurios įrengta moterų patalpa, o rytuose – aukšta vyrų salė, į kurią galima patekti iš dviejų pusių. Trečiasis įėjimas buvo skirtas moterims, pietinėje fasado pusėje.

Nors sinagoga suprojektuota tarpukariu, jos formos daugiau būdingos istorizmo laikotarpio (XIX a. pab.) statinių stilistikai. Pastato išorė originali, su modernizuotais viduramžių, neobaroko ir maurų architektūros elementais; akcentuotos svarbiausios fasadų dalys, paryškinant jas piliastrais ir frontonais. Pagrindinis vakarų fasadas dviaukštis, simetriškas, skaidomas suporintais piliastrais į tris dalis. Buvo parengti du šio fasado kompozicijos variantai. Pirmajame – vidurinę dalį, kurioje yra portalas, paaukština ir vainikuoja stilizuotas plastiškų formų frontonas. Antrajame – frontonas aukštesnis, laiptuotas, su Dovydo žvaigžde; kiek aukštesnis ir šonines dalis puošiantis parapetas, sudalytas arkutėmis. Šoninėse fasado plokštumose dviem aukštais išdėstyti nedideli segmentinių arkų poriniai langai, sujungit į bendrą vertikalią plokštumą; kampus puošia vazos. Šoniai pietų ir šiaurės fasadai sudaryti iš vienaukštės ir dviaukštės dalių.

Neaišku, ar sinagoga buvo statoma pagal pateiktą projektą. Žinoma, kad buvo leista daryti medinę lubų perdangą (su sąlyga, kad darbus prižiūrės inžinierius)[4]. 1928 m. Papilės sinagogai buvo priskirta medienos, tačiau 1930 m. ji dar nebuvo paimta. Vėliau, 1932 m. pranešta, kad Papilės sinagoga pradėta statyti 1928 m. ir baigta statyti 1931 m.[5]

Tarpukariu Papilėje žydai užsidirbdavo pragyvenimui versdamiesi prekyba, samdomu darbu ir lengvąja pramone. Pagal 1931 m. surašymą, žydai Papilėje turėjo 5 audinių parduotuves, 3 medienos parduotuves, 2 geležies dirbinių ir įrankių parduotuves. 2 maisto prekių parduotuves, siuvimo mašinų parduotuvę ir trąšų praduotuvė. Tame pačiame surašyme minima,kad dar žydams priklausė elektros jėgainė, 3 malūnai, odos apdirbimo įmonė ir batų fabrikas. 1937 m. miestelyje buvo 7 žydai amatininkai: 3 siuvėjai, kepėjas, skrybėlininkas, batsiuvys ir mėsininkas.

Nuo ketvirtojo XX a. dešimtmečio žydams pragyventi darėsi sunkiau dėl Lietuvos prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos skleidžiamos propagandos, raginančios nepirkti prekių ir paslaugų iš žydų. Pragyvenimo šaltinių miestelyje susirasti darėsi vis sunkiau, dėl to nemažai jaunesnių žydų emigravo, daugiausia į Pietų Afriką ar Izraelio žemę. Ketvirtajame dešimtmetyje Papilėje gyveno tik apie 200 žydų. Nepaisant to, keletas vietinių aktyvistų, vadovaujamų Cvi-Hiršo Bliumentalio, visaip stengėsi pagerinti bendruomenės ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygas. Jie pastatė sinagogą, mokyklą, biblioteką, atidarė Žydų tautos banko (Floksbank) skyrių – 1927 m. jis turėjo 78 klientus. Pirmasis banko direktorius ir aministratorius buvo Jozefas Icikzonas. 1938 m. Papilėje buvo 36 telefono abonentai, iš kurių 6 priklausė žydams, tarp jų advokatui M. Joffei, javų pirkliui N. Šeinui, pirkliui Š. Vilkui, kuris telefoną turėjo ne tik namuose, bet ir Augustaičių malūne.

Papilės miestelio gyventoja, pedagogė Zofija Steckytė 1998 m. pasidalijo savo prisiminimais apie žydus:

Sklypas Nepriklausomybės gatvėje nr. 89 priklausė žydei Šulumienei. Jame Šulumienė augino cukrinius runkelius. Visus darbus atlikdavo padienės samdytos darbininkės. Joms už dieną mokėdavo po 2 Lt., o 1934 m. už tiek galėjai nusipirkti kilogramą geros mėsos.

Namas nr. 79 Nepriklausomybės gatvėje priklausė žydei Račkauskienei. Jame iki 1931 m. buvo viešbutis. Gretimas namas (bei buvusi galanterijos parduotuvė) priklausė žydui Jofei…

…Ten, kur dabar yra Dainių krautuvė, buvo žydo Vilko grūdų sandėlis. Šis pastatas tuo laiku buvo vieno aukšto, o aikštelėje stovėjo jų gyvenamasis namas. Vilkas supirkinėjo grūdus ir vežė į Angliją. Tai buvo turtingas pirklys.

Ties dabartine mokykla, Nepriklausomybės g. Nr. 52, anuomet buvo savivaldybės pastatas, o už jo – vargingo žydo Leibės sodyba. Turtingi žydai šelpdavo Leibę ir kitus vargšus. Toliau toje pačioje gatvėje gyveno žydas Šeinis, buvo jo gyvenamieji namai ir grūdų sandėlis. Jis taip pat pirkdavo grūdus ir veždavo į Angliją. Už Šeinio buvo jo tautiečio Pilio drabužių krautuvė. Joje galėjai įsigyti geriausių audinių iš Anglijos.

S. Daukanto gatve einant į pakalnę, buvo žydo Maušės-Chamkės krautuvė. Seniau ten būdavo labai skanių riestainių. Visi miestelėnai eidavo jų pirkti.

J. Basanavičiaus gatvėje, prieš didžiojo istoriko S. Daukanto paminklą, buvo Rutenbergo ūkinių prekių krautuvė. Taip pat ties paminklu, iš dešinės, buvo Goldšteinienės krautuvė, joje buvo prekiaujama geriausiais drabužiais. Toliau, J. Basanavičiaus gatvėje, bažnyčios link, buvo Viciko įvairių prekių parduotuvė, o už jos – Beruko laikrodžių parduotuvė. Joje galėjai išsirinkti įvairių juvelyrinių dirbinių. Dar toje gatvėje buvo žydo Freimano krautuvė. Ten siūdavo kepures. Sužinojės, kad vokiečių nurodymu žydus pradės šaudyti, Freimanas su šeima pabėgo. Dukterys Elka ir Golda išsislapstė, baigė mokslus ir šiuo metu gyvena Vilniuje. Prie Ventos upės gyveno žydas Šeras, kuris vertėsi kailių rauginimu. Neturtingas žydelis Orelis gyveno už tilto“.[6]

Rabinai.

Šraga-Faivl, Josefo sūnus, gimė 1827 m.

Hilel-Arije, Zeev-Dov Libšico sūnus, gimė 1844 m. Šiaulėnuose, tik keletą metų. Po to buvo rabinu Plungėje, Suvalkuose (1876-1893), Liubline. Taip pat turėjo bendrąjį išsilavinimą. Mirė 1908 m. Liubline.

Isscher-Ber Gavronski gimė Žagarėje. Vėliau rabinas Švėkšnoje, Šaukėnuose. Mirė 1870 m.

Pasižymėjęs miestelyje buvo rabinas Aba-Moše Rabinovič savo religine ir politine veikla; Šmuel-Jakov Rabinovič rabinas Ylakiuose, Cvi-Hirš, Ezrielio Hakohen Volk sūnus, gimė 1855 m. Ukmergėje, vėliau rabinas Kosove, Kapule, Polocke, Pinske nuo 1895 m., ten ir mirė.

Dovid Regensburg gimė 1819 m. Prieš tai 5 metus rabinas Ventspilyje (Latvijoje), 25 metus Sedoje, po to apie 10 metų Papilėje. Mirė 1891 m. (jo mama Frume mirė Linkuvoje).

Aba-Moše Rabinovič, Isscher-Ber Gavronski sūnus.

Arije-Leib Lipkin gimė 1840 m. Žagarėje, taip pat buvo rabinas Kretingoje ir Viekšniuose, kur mirė 1903 m.

Josef, Abraham Lamdan sūnus, gimė 1840 m. Anopolyje. 1864 m. Nuo 1889 m. rabinas Hoščoje (Voluinėje), nuo 1903 m. čia. Rašė Toros komentarus hebrajiškame žurnale.

Abraham Hakohen Levin buvo nužudytas per Holokaustą – paskutinis Papilės rabinas[7].

Sąsajos

Papilėje išaugo daug Lietuvai nusipelniusių inteligentų. Vienas jų – 1901 m. Papilėje gimęs teisės daktaras ir tarpukario Lietuvos spaudos darbuotojas Giršas Rutenbergas. Jis tikriausiai buvo ištremtas prieš Pirmąjį pasaulinį karą kartu su tėvas. Baigė Petrogrado gimnazijoje, Vokietijos ir Šveicarijos universitetuose studijavo politikos ir teisės mokslus. Dar tebegyvendamas Rusijoje ir būdamas gimnazistas, jis pradėjo siuntinėti žinutes į M. Biržiškos redaguojamus laikraščius „Litwa“, „Vilniaus aidas“, nuo 1920 m., gyvendamas Kaune, rašė į dienraščius „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Lietuva“, „Echo“, siuntinėjo korespondencijas Vokietijos ir Šveicarijos laikraščiams, o nuo 1935 m. apskritai atsidėjo žurnalistikai: buvo žurnalo „Karys“ užsienio politikos skyriaus vedėjas, tuo pačiu metu dirbo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos juriskonsulu[8]. 1922 m. G. Rutenbergas lietuvių ir rusų kalbomis išleido knygelę „Simanas Daukantas, lietuvių atgimimo pranašas“. 1941 m. G. Rutenbergas žuvo Dachau koncentracijos stovykloje.

Taip pat Papilėje 1904 m. balandžio 21 dieną gimė Chackelis Lemchenas – garsus lietuvių kalbos tyrinėtojas ir žodynų rengėjas. Jis pradėjo mokytis chederyje Papilėje, per Pirmąjį pasaulinį karą priverstinai atsidūręs Penzoje, tęsė mokslus tenykštėje gimnazijoje, o gimnaziją baigė jau grįžęs į Lietuvą. 1923 m. įstojo į Kauno universiteto humanitarinį fakultetą, kur jam dėstė ir garsusis lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis. Dar būdamas studentas, Ch. Lemchenas pradėjo mokytojauti – iš pradžių Ukmergėje, vėliau – Šiaulių ir Kauno žydų gimnazijose. 1929 m. vedė buvusią mokytoją Elą Volsonytę. 1931 m. gimė sūnus Viktoras, 1936 m. – Azarijus. 1940 m. buvo pakviestas dėstyti Žydų kalbos ir literatūros katedroje Vilniaus universitete. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus planus, ir 1941 m. vasarą Ch. Lemchenas su šeima pateko į Kauno getą. 1944 m. abu Lemcheno vaikai buvo išežti į Aušvicą ir nužudyti dujų kameroje. Tais pačiais metais likvidavus Kauno getą Chackelis buvo išvežtas į Dachau, o jo žmona Ela – į Štuthofo koncentracijos stovyklas. 1945 m., kai Dachau stovykla buvo išvaduota, jis grįžo į Lietuvą. Po metų į Lietuvą grįžo ir jo žmona. Po karo iki gilios senatvės Ch. Lemchenas dirbo leidyklose, redagavo įvairių mokslo šakų žodynus, pats 1949 m. parengė pirmą stambų rusų – lietuvių kalbų žodyną, vėliau išleistą dar kartą. Turbūt didžiausias Ch. Lemcheno darbas – 1980-1985 m. išleistas 4 tomų rusų – lietuvių kalbų žodynas, net pustrečio tomo medžiagą jam parengė pats Ch. Lemchenas. Už šį darbą rengėjams buvo paskirta 1987 m. Lietuvos ministrų tarybos premija. Jis redagavo akademinę trijų tomų Lietuvių kalbos gramatiką. Buvo subtilus lietuvių kalbos žinovas, ją labai brangino ir mylėjo, kartu išlikdamas žydu – oriu ir darbščiu savo tautos, savo kultūros puoselėtoju. Pagaliau 1970 m. buvo išleistas per karo audras stebuklingai išlikęs Ch. Lemcheno mokslinis darbas apie lietuvių kalbos įtaką Lietuvos žydų tarmei. Minint amžiaus 90-ąsias metines, Chackelis Lemchenas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, tautiečiai jį išrinko Lietuvos žydų bendruomenės garbės nariu. Buvo išleista išsami knyga apie mokslininką su jo straipsnių publikacijomis „Darbai ir polėkiai”. Trečios eilės sūnėnas R. Fridmanas iš Australijos 1999 metais apie Papilės kraštietį sukūrė dokumentinį kino filmą „Dėdė Chackelis”, kuriame išsamiai papasakota apie iš pažiūros silpno, nediduko žmogaus dvasios stiprybę, padėjusią įveikti ir mirties stovyklų siaubą, ir vaikų netektį, ir vienatvę. Apie žmogų, siekusį, kad viena kitą pažindamos, tautos artimai bendrautų, o ne toltų viena nuo kitos. Chackelis Lemchenas mirė 2001 m. lapkričio 11 d.

Nemažai garsių ir nusipelniusių žydų, kilusių iš Papilės, vėliau savo kelią pratęsė svetur. Emigracija – tikriausiai kiekvieno Lietuvos štetlo neatsiejama istorijos dalis.

Jakov-Šmuel Judelovič gimė 1879 m. Žydų žurnalistas, redaktorius. Studijavo inžineriją Vokietijoje. Nuo 1908 m. Johanesburge. Rašė straipsnius jidiš, henrajų, anglų kalbomis vietos spaudoje. Rašė įvairiomis temomis, ypač apie rašytojus ir žinomus žmones in „Di Jiudishe Fohn“, „Di naye heym“ (redagavo), „Der Afrikaner“, „Afrikaner jidishe tsaytung“ ir t. t. Mirė 1968 m. Johanseburge[9].

Hirš Bril gimė 1891 m. balandžio mėn. Papilėje. Mokėsi pasaulietinėje mokykloje Vilniuje. Kai jam buvo 17 metų, persikėlė į Pietų Afriką, kur toliau mokėsi angliškoje mokykloje. Po to persikėlė į Angliją studijuoti medicinos. Ten įstojo į Britų darbininkų partiją. 1915 m. grįžo į Pietų Afriką ir dirbo gydytoju Keiptaune. Jo kūryba pradėta publikuoti savaitraštyje “Di jidišė fon” (liet. “Žydų vėliava”) 1912 m. 1922 m. jis parašė “Khorev” (“Sugriauta”) – vieno veiksmo pjesę, kurioje vaizduojamos po Pirmojo pasaulinio karo be namų likusių žydų kančios, ir “Šaul” (“Saulius”) – biblijinę keturių veiksmų dramą (abi pjesės buvo išspausdintos žurnale “Dorem Afrike” (“Pietų Afrika”) 1922-1923 m., kaip knygą Kauno leidykla “Likht” išleido1922 m. 1924 m. jis keliavo į Europą, ir Berlyne buvo išleistas rinkinys “Afn švel” (“Ant slenksčio”) (Berlynas: Schwellen, 1924). Rinktinę sudarė trys pjesės: “Afn švel” (“Ant slenksčio”) – trijų veiksmų drama, kurios veiksmas vyksta prieš Antrosios šventyklos sugriovimą; “Di drai” (“Trijulė”) – “sena pasaka nauju stiliumi”, pokalbis tarp Juozapo Flavijaus, Johanano ben Zakkai ir Johanano ben Levi; “Af der grenets” (“Pasienyje”) – vieno veiksmo pjesė apie vagį ir revoliucionierius, kurios veiksmas vyksta 1906 m. rudens naktį Rusijoje. Bril taip pat rašė straipsnius įvairiomis kultūros ir bendruomenės temomis Pietų Afrikoje. Mirė 1925 m. spalio 17 d. Johanesburge[10].

Aharon-Dovid Burak gimė 1892 m. gegužės 16 d. Papilėje, Chaimo Natano Burako ir Basės Gitel Giberman sūnus. Vaikystėje studijavo Talmudą su savo tėvu, žinomu mokslininku, ir lankė keletą chederių įvairiuose miesteliuose. Po bar micvos lankė ješivą Šeduvoje, kur didelę įtaką jam padarė gerbiamas ješivos vadovas rabinas Josefas Leiba Blochas. Vėliau kurį laiką mokėsi Vilijampolės ješivoje Kaune, o mirus Telšių ješivos vaoduvui rabinui Eliezeriui Gordonui, perėjo į Telšių ješivą, kuriai vadovavo Burako mokytojas, Eliezerio Gordono žentas Josefas Leiba Blochas. Kai jam buvo 20 metų, Telšiuose į rabinus jį įšventino rabinas Jehuda Leib Gordon iš Lomžos. 1913 m. jis išvyko į JAV ir įstojo į rabino Isaac Elchanan teologinę seminariją. Pirmasis jo kaip rabino paskyrimas buvo Etz Chaim Anšei Voložin kongregacijoje Niujorke. Po ketverių metų rabinui Mejeriu Berlinui padedant, Burakas buvo pakviestas į prestižinę Ohel Moše Chevra Tehilim sinagogą Brukline, kur kongregacija jam pasiūlė sutartį visam gyvenimui, kas paprastai buvo nebūdinga. 1919 m. rabinas Bernardas Revelis, kartu su juo mokęsis Telšių ješivoje, pakvietė jį dėstyti Talmudą Rabino Isaac Elchanan teologinėje seminarijoje. Burakas puikiai kalbėjo jidiš kalba, buvo iškilus pedagogas ir toje seminarijoje išdirbo 40 metų, per kuriuos įkvėpė kelias kartas Amerikos ješivos studentų. Jis ne tik dėstė, bet ir atstovavo seminarijai ieškant finansavimo ar dalyvaujant bendruomeninėje veikloje. Burakas niekada nepamiršo savo saitų su Telšių ješiva ir tapo jos aliumnų asociacijos Amerikoje prezidentu. Jis buvo labai gerbiamas ir vertinamas kolegų tarpe, kurį laiką buvo Bruklino rabinų tarybos prezidentas. Jis taip pat užsiiminėjo labdaringa veikla, per Antrąjį pasaulinį karą 1942 m. prisijungė prie rabinų delegacijos susitikime su prezidentu Ruzveltu prašyti pagalbos Europos žydams. Būdamas aistringas religinio sionisto šalininkas jis ne kartą lankėsi Izraelyje, dirbo Amerikos „Mizrachi“ organizacijoje ir Žydų nacionalinio fondo valdybos narys. Nors ir nebuvo labai produktyvus rašytojas, Burakas parašė keletą darbų Talmudo komentarų temomis, kurie pasirodė rabiniškuose žurnaluose, o 1954 m. išleido dviejų dalių halachos komentarus „Pirchei Aharon“. Burakas mirė 1960 m. spalio 7 d., paliko žmoną, du sūnus ir dukterį[11].

Papilėje gimęs Abraham William Briscoe (1850–1917), kuris emigravęs į Airiją ten tapo garsiu verslininku. Jo sūnus, jau Dubline gimęs Robert Briscoe (1894–1969) buvo garsus Airijos politikas, revoliucionierius, pirmasis žydas, ėjęs Dublino mero pareigas (1956–1957 ir 1961–1962).

Garsioji anarchistė Emma Goldman (1869–1940) ankstyvoje jaunystėje kurį laiką taip pat gyveno Papilėje.

Žymaus Pietų Afrikos fotografo David Goldblatt šaknys taip pat Papilėje – jo seneliai iš Papilės emigravo 1893 m.

Holokaustas

Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai Papilės miestelį pasiekė 1941 m. birželio 27 ar 28 d. Karo pradžioje Papilėje ir aplinkiniuose kaimuose susikūrė 70 partizanų būrys. Jie suėmė apie 50 komunistų ir sovietinių aktyvistų bei apie 100 raudonarmiečių. Jie taip pat uoliai vykdė nacių nurodymus, susijusius su žydais: iš pradžių atjungė telefonus, elektros tiekimą, konfiskavo transporto priemones. Jie taip pat apiplėšinėjo žydus ir vertė juos dirbti sunkus ir žeminančius darbus, tyčiojosi iš žydų pešiodami jų barzdas ir kitais būdais. Paskutinis Papilės rabinas Abrahan HaKohen Levin buvo žiauriai nukankintas ir nužudytas miestelio turgavietėje[12]. Tiksli jo nužudymo data nežinoma.

941 m. liepos 7 d. atvykę esesininkai perėmė iš lietuvių kalintų žydų grupę, tarp jų buvo advokatas Hiršas Rachmielis, buhalteris Leiba Iciksonas, Mošė Šeras ir kiti. Žydai buvo nuvesti už miestelio, priversti išsikasti duobę ir čia pat sušaudyti, kai kurie galbūt buvo palaidoti gyvi[13].

1941 m. liepos 23 d. išėjo Šiaulių apskrities viršininko skelbimas, įsakantis miestelių žydams nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 15 d. persikelti gyventi į valsčių viršaičių ir miestų burmistrų nurodytas vietas. Papilės viršaitis liepos 26 d. pranešė, kad Papilės žydai yra išvežti į Šiaudinės ir Kalniškių dvarus. Prieš tai jiems buvo liepta išeiti iš namų, juos užrakinti ir atiduoti raktus. Iš jų buvo atimti pinigai, vertingi daiktai ir jie buvo išvaryti į Šaudinę. Dalis jų buvo vežami vežimais, kitiems įsakyta eiti pėsčiomis. Policininkai ėjo apsupę vežimus, o policijos viršininkas jojo iš paskos. Šiaudinės kaime žydus vyrus uždarė Beresnevičių dvaro pastatuose, o moteris su vaikais – Kalniškių davro pastatuose Taip buvo įsteigtas vietinės reikšmės Šiaudinės getas, kuriame jie buvo laikomi sunkiomis sąlygomis, kankinami ir žeminami, verčiami dirbti žemės ūkio ir kitokius darbus. Geto komendantu buvo paskirtas Kazys Milevičius.

1941 m. liepos viduryje į Papilę atvykęs Šiaulių apskrities viešosios policijos vadas Bronius Paliulionis įsakė valsčiaus policijos viršininkui Viskantui ruoštis „akcijai“ – 18-50 metų vyrų sušaudymui. Liepos 22 d. Viskantui telefonu buvo įsakyta sušaudyti Papilės žydus vyrus. Iš Šiaulių atvyko keli vokiečių gestapininkai ir lietuvių saugumo policijos Šiauių apygardos pareigūnas Kazimieras Malinauskas[14]. Papilės policininkams ir pagalbinės policijos nariams talkino ir Šiaudinės pagalbinė policija. Prieš egzekuciją jie į getą parvedė žemės ūkio darbus dirbusius žydus. Prieš šaudymą žydai buvo patikrinti, keletas nusiųsti pas moteris vaikus dėl amžiaus. Milevičius teigė, kad tada policijai perdavė 45 žydus. Pasmerktųjų koloną policininkai varė į Šiaudinės mišką.

Rukšėnas pasakojo, kad ten atrinko 15 stipresnių žydų ir juos nuvarė kasti duobes. Egzekucijos vietoje V. Viskantas susmaigstė kuoliukus, pažymėdamas duobės ribas. Duobę kasė maždaug apie 2 ar 4 valandas. Iš Šiaulių atvyko vokiečių karininkai. Kol žydai kasė duobę, kiti policininkai buvo P. Gauronskio sodyboje ir saugojo ten u-darytus žydus. Kai kurie iš jų sodybos kieme gėrė degtinę, valgė. P. Gauronskis saugomiems žydams atnešė iš šulinio vandens atsigerti: pasmerktieji gėrė, plovėsi rankas. Iškasus duobes, žydai iš P. Gauronskio sodybos buvo nuvesti į egzekucijos vietą ir susodinti netoli duobės. Žydus nuo duobės skyrė krūmai. Dalis policininkų apsupę saugojo egzekucijos vietą, apie 10 policininkų buvo paskirti šaudyti žydus. Vienoje duobės pusėje sustojo egzekucijos vykdytojai, o kitoje pusėje prie krašto buvo sustatyti žydai, nugaromis į šaudytojus. Prie duobės atvesdavo po 5 žydus. Pirmiausia sušaudyti tie, kurie kasė duobes, o po to – atvestieji iš P. Gauronskio sodybos. Pasmerktuosius pagal V. Viskanto ir K. Malianausko pakaitomis duodamą komandą „Ugnis!“ šaudė policininkai ir pagalbinės policijos nariai. Komandą duodavo ir vokiečių karininkas Šmitas. Į vieną pasmerktąjį šaudavo du vykdytojai – vienas taikydavo į nugarą, kitas į galvą. V. Viskantas nušaudavo duobėje gulinčius sužeistuosius.

Šiaudinėje augęs mokytojas Stasys Stulpinas apie Papilės žydų sušaudymą liudijo, kad egzekucijoje dalyvavo tik vienas raišas esesininkas, kuris pats nešaudė, o tik stebėjo, kaip darbavosi lietuviai[15].

Iš viso apie 20 Papilės policininkų ir partizanų tada sušaudė apie 40 žydų vyrų.

Po to į žudynių vietą buvo atvežta keliolika sovietinių aktyvistų lietuvių, kurie taip pat ten buvo sušaudyti.

Miestelio liudytojai pasakojo, kad rugpjūčio mėn. 25 dieną antisanitarinėmis sąlygomis be maisto laikytos žydų moterys su vaikais vežimais buvo išvežtos į Žagarę, ten uždarytos į sinagogą kartu su kitomis žydėmis iš aplinkinių miestelių. Joms buvo pasakyta, kad jas veža į Žagarę darbams. 1941 m. spalio 2 d. Papilės moterys ir vaikai, kartu su kitomis žydėmis iš Žagarės geto buvo nuvežti į netoliese esantį Naryškino parką ir sušaudyti.

1967 m. gegužės 20 d. iš Šiaudinės miško žuvusiųjų palaikai perkelti į Papilės kapines, pastatytas paminklas „fašizmo aukoms“.

Papilėje gimusi Fanė Berel. Vėliau gyveno ir žuvo Rygoje
Papilėje gimusi Fanė Berel. Vėliau gyveno ir žuvo Rygoje

 

Hana Chaja Švarc, gimusi Papilėje 1880 m.  Vėliau gyvenusi ir nužudyta Panevėžyje
Hana Chaja Švarc, gimusi Papilėje 1880 m. Vėliau gyvenusi ir nužudyta Panevėžyje

 

Kuršėnuose 1897 m. gimusi, karo metu  Papilėje gyvenusi ir žuvusi Cherna Blochaitė
Kuršėnuose 1897 m. gimusi, karo metu Papilėje gyvenusi ir žuvusi Cherna Blochaitė

 

Cvija Kartun (mergautinė pavrdė – Rabinovič) ir Sonia Leibovič su vaikais. Cvija Kartun gimė Papilėje, vėliau gyveno ir žuvo Šiauliuose.
Cvija Kartun (mergautinė pavrdė – Rabinovič) ir Sonia Leibovič su vaikais. Cvija Kartun gimė Papilėje, vėliau gyveno ir žuvo Šiauliuose.

 

Avraham Michel Levitats, pirklys. Gimė 1877 m. Papilėje,  gyveno ir buvo nužudytas Kaune.
Avraham Michel Levitats, pirklys. Gimė 1877 m. Papilėje, gyveno ir buvo nužudytas Kaune.

 

Hinda Kusman (1873–1941).  Gimė Papilėje, karo metu gyveno Kuršėnuose
Hinda Kusman (1873–1941). Gimė Papilėje, karo metu gyveno Kuršėnuose

.

1913 m. Papilėje gimęs Benjaminas Kusmanas, Hindos sūnus.  Karo metu gyveno ir žuvo Kuršėnuose
1913 m. Papilėje gimęs Benjaminas Kusmanas, Hindos sūnus. Karo metu gyveno ir žuvo Kuršėnuose

.

Berta Kusman, Hindos dukra, gimusi Papilėje 1907 m., vėliau gyvenusi ir žuvusi Kaune.
Berta Kusman, Hindos dukra, gimusi Papilėje 1907 m., vėliau gyvenusi ir žuvusi Kaune.

 

Hanza Kusman, Hindos dukra, gimusi Papilėje 1908 m., vėliau gyvenusi ir 1944 m. žuvusi Kaune.
Hanza Kusman, Hindos dukra, gimusi Papilėje 1908 m., vėliau gyvenusi ir 1944 m. žuvusi Kaune.

 

Hindos sūnus Aaronas Kusmanas (1897–1941).  Gimė Papilėje, vėliau gyveno ir žuvo Kuršėnuose.
Hindos sūnus Aaronas Kusmanas (1897–1941). Gimė Papilėje, vėliau gyveno ir žuvo Kuršėnuose.

 

Hindos sūnus Josefas Kusmanas gimė 1905 m. Papilėje.  Gyveno Ruane, Prancūzijoje. Žuvo Aušvice
Hindos sūnus Josefas Kusmanas gimė 1905 m. Papilėje. Gyveno Ruane, Prancūzijoje. Žuvo Aušvice

.

1899 m. Papilėje gimusi Chana Sandler. Vėliau gyvenusi Briuselyje, Belgijoje.  1942 m. rugsėjį žuvo Aušvice.
1899 m. Papilėje gimusi Chana Sandler. Vėliau gyvenusi Briuselyje, Belgijoje. 1942 m. rugsėjį žuvo Aušvice.

 


  1. A. Muturas, L. Rozga, „Žydų likimo vingiais“ – (Papilė. I dalis, Vilnius, 2004) nurodo, kad Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Papilėje gyveno daugiau nei 1000 žydų.
  2. LVCA, f. 1129, ap.1 , b. 16
  3. LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1276
  4. LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1276
  5. Papilė, vyr.red. V. Girininkienė. Vilnius, 2004 (M. Rupeikienė. Buvusi Papilės sinagoga)
  6. Z. Steckytė. Žydai prieškarinėje Papilėje. Vienybė, 1998 m. liepos 9
  7. B. Kohen. Jidiše štet, štetlech un dorfiše jišuvim in Lite. Niujorkas, 1991
  8. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997.
  9. B. Kohen. Jidiše štet, štetlech un dorfiše jišuvim in Lite. Niujorkas, 1991
  10. http://yleksikon.blogspot.com/2015/04/hirsh-bril.html
  11. M. D. Sherman, Orthodox Judaism in America. Wesport, 2009.
  12. Papilė I d., vyr.red. V. Girininkienė. Vilnius, 2004 (I. Šutinienė. Žydai ir Holokaustas Papilės gyventojų atmintyje)
  13. https://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00470.html
  14. Papilė III d., vyr. Red. V. Girininkienė. Vilnius, 2004 (A. Rukšėnas. Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais)
  15. Papilė I d., vyr.red. V. Girininkienė. Vilnius, 2004 (A. Muturas, L. Rozga. Žydų likimo vingiais)

Связанные изображения: