Pagonybės istorija ir archeologija

Spread the love

Iš gilios senovės iškylantis nežinomas protėvių paveldas

Dar atrodo vakar, buvo manoma, jog Akmenės kraštas, kadaise atėjūnų kryžiuočių nusiaubtas, – buvo virtęs dykra. Žmonių apleistas kraštas, kuriame nevyko gyvenimas, todėl ir archeologinių paminklų, ar juolab senosios pasaulėžiūros dvasinio paveldo, jokiu būdu negali būti išlikę. Arheologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus knygoje: ,,Senosios Lietuvos Šventvietės. Žemaitija‘‘ Skyriuje ,, Akmenės rajonas“ pateikta medžiaga, manau, kad sugriauna Akmenės krašto, kaip senovėje buvusios dykros vaizdinį. Protėvių paveldas iškyla senųjų šventviečių gausa ir įvairove. Tai ir Kesių alkos kalnas, Luokavos piliakalnis-šventkalnis, Stadalės sala Kamanų pelkėje, tai ir šventieji šaltiniai – ,,Rūdynė‘‘ Krioklių kaime, ir Čekų kaime esantis šaltinis: ,,Laumės pirtis‘‘. Tai ir Užpelkių Alkupis ir Šventupis tekantis per mūsų kraštą. Šventųjų medžių, kaip šiandien esantį faktą rodo visa eilė garbinamų pušų, kurių įžymiausios Apžadų kapelių pušys prie Kairyškių ir Peiliškių šventoji pušis. Išlikę šventieji akmenys, kurių dvasinė dalis siekia ir akmens amžių, tai mūsų Keidų kaime, prie Dabikinės upės gulintis akmuo su pėdos žyma. Tai ir Purvėnų akmuo su Dievo arba velnio pėdele. Laiką, kai akmenys buvo gyvi, mena ir Šliaužiantis akmuo, puošiantis Akmenės aikštę. Įvardinti visus išlikusius ir neišlikusius šventuosius akmenis, užimtų daug vietos šiame įvade Į Akmenės krašto Senasias šventvietes. Dykros įvaizdį griauna ir archeologo Akmenės Istorijos muziejaus kviečiamo archeologo dr. Gedimino Petrausko ne kartą vykdyti archeologiniai žvalgymai ir kasinėjimai. Prie krašto dvasinio paveldo užrašymo, išlikusio vietovardžiuose ir padavimuose, renkant kraštotyrą, kartais pavyksta prisidėti ir man. Vertinu tai kaip likimo dovaną.

Egidijus Jaraminas

Связанные изображения: