Akmenės žydų mokykla. Viduryje – rabino sūnus, mokytojas Mošė Icchakas Verbovskis, kairėje stovinti mergaitė – jo sesuo Gita

Akmenė (jidiš k. Akmian, Akmejan – אַקמעיאַן (אַקמיאַן))

Akmenė – miestelis Lietuvos šiaurės vakaruose, dešiniajame Dabikinės, Ventos intako, krante Žemaitijoje, įkurtas pirmoje XVI a. pusėje. 1511 m. minimas Kęsgailoms priklausęs dvaras. 1531 m. Žygimantas Senasis leido statyti miestelį ir rengti turgus. XVII a. Akmenė tapo valsčiaus centru. 1705 m. per karą švedų kariai padegė miestelį ir po Rusijos – Švedijos karo Akmenėje beveik neliko gyventojų.[1] Švedų kariuomenės nuniokotoje Lietuvoje 1708–1711 m. kilo didžiausias badas ir maras. Ypač skaudžios jo pasekmės buvo Žemaitijai: čia išmirė pusė gyventojų. Smarkiai ėmė kisti krašto gyventojų etninė sudėtis. XVIII a. pradžioje žydai aktyvia ūkine veikla ir gausiomis bendruomenėmis miestuose ir miesteliuose nustelbė etninius Lietuvos gyventojus (net ir tradiciškai „etniškiausiame“ Lietuvos regione – Žemaitijoje).[2]

1754 m. Akmenei suteikta turgaus ir 4 kasmetinių mugių teisė, o 1792 m. – Magdeburgo miesto savivaldos teisė. Iki 1795 m. Akmenė priklausė Abiejų Tautų Respublikai, o po trečio padalijimo, kaip ir didžioji dalis Lietuvos, tapo Rusijos imperijos dalimi – iš pradžių priklausė Vilniaus, o nuo 1843 m. – Kauno gubernijai.

1859 metais miestelyje jau buvo 62 namai. Per 1863 metų sukilimą miestelį kurį laiką buvo užėmę sukilėliai. Pradėjus tiesti geležinkelį iš Romnų į Liepoją 1873 m., miestelio plėtra buvo sustabdyta.1861–1915 m. ir 1940–1950 m. Akmenė buvo valsčiaus, o 1915–1919 m. – apskrities centras.

Manoma, kad žydai pradėjo kurtis Akmenėje dar XVIII a. viduryje. Žinoma, kad antrajame XIX a. ketvirtyje Akmenėje jau buvo žydų. 1839 m. čia jau buvo rabinų knygos prenumeratorius.

Maždaug 1850-1860 metais Akmenėje buvo rabinas, kuris vėliau išvyko į Izraelio žemę. Ant jo kapo Jeruzalės kapinėse užrašyta: „rabinas Aizik, Josefo (Vunder) sūnus, Akmenės rabinas, 5633“ (1872-1873). Antrasis rabinas buvo Aharon-Elijahu Kahane, prieš tai buvęs rabinu Tirkšliuose.

Žydai užsiiminėjo smulkiąja prekyba ir smulkiuoju verslu, amatais, kai kurie užsiiminėjo ir žemės ūkiu. Pirmoje XIX a. pusėje žydai sudarė maždaug 80 % Akmenės gyventojų. 1847 m. čia gyveno 667 žydai, o 1859 m. surašymo duomenimis iš viso buvo 790 gyventojų. Netoli Akmenės esančiame Alkiškių kaime aptiktos žydų kapinės pietvakariniame krikščionių kapinių kampe[3].

1893 m. kilęs gaisras buvo didelė nelaimė Akmenės žydų bendruomenei. Vietos rabinas Aharon-Elijahu Kahane laikraštyje HaMelits (hebrajų k.) kreipėsi pagalbos šešiasdešimties be namų ir turto likusių žydų šeimų vardu. Tuo metu žydai sudarė maždaug trečdalį Akmenės gyventojų: pagal 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, Akmenėje gyveno 543 žydai, o iš viso buvo 1501 gyventojas. Žydų gyventojų skaičius nuolat mažėjo dėl padidėjusios emigracijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

1915 m. vasarą atsitraukiančios Rusijos kariuomenės įsakymu Akmenės žydai buvo ištremti į tolimesnes Rusijos sritis, dauguma jų į Akmenę niekada nesugrįžo.

Po karo, 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dalis Akmenės žydų sugrįžo namo. 1920 m. vasario 17 d. protokole nurodyta, kad miestelyje yra 150 žydų iš 1250 gyventojų[4], o pagal pirmąjį 1923 m. nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymą Akmenėje iš viso buvo 1453 gyventojai; visoje apskrityje buvo priskaičiuota 360 žydų, o tai sudarė apie 25 % gyventojų.

1920 m. pavasarį žydų reikalų ministras kreipėsi į Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas prašydamas reaguoti į Akmenėje ir Panevėžyje vykstančias pogromų agitacijas ir antisemitinio kurstymo[5].

Lietuvai priėmus mažumų autonomijos įstatymą „Paryžiaus deklaracijos“ pagrindu žydų reikalų ministras dr. Menachemas (Maksas) Soloveičikas kreipėsi į visus gyventojus žydus ragindamas neatidėliotinai imtis vykdyti rinkimus į bendruomenės komitetus pagal savo ministerijos taisykles, kuriose buvo smulkiai išaiškinta rinkimų sistema ir nurodyta, kaip juos vykdyti. Didžiosiose žydų bendruomenėse vyko santykiniai rinkimai (t. y., pagal partinius iškeltųjų kandidatų sąrašus), o mažosiose (kurių narių skaičius buvo mažiau nei 1000, taigi ir Akmenėje) vyko asmeniniai rinkimai. Teisė rinkti ir būti renkamam buvo suteikta visiems žydams, sulaukusiems 20 metų[6]. 1920 m. vasario 17 d. protokole nurodyti 5 Akmenėje išrinkti bendruomenės komiteto nariai: M. Grinblat, Š. Klein, I. Joselovič, P. Burštein, B. Epfel[7] – 3 iš jų priklausė „Achdut“ (liet. „Vienybės“) (arba „Agudat Israel“ (liet. „Izraelio sąjungos“))[8] politiniam judėjimui, vienas priklausė bendrųjų sionistų organizacijai ir vienas atstovavo darbininkams. Keletą metų šis komitetas vaidino svarbų vaidmenį įvairiose žydų gyvenimo srityse. Šiuo laikotarpiu vis dar aktyviai vyko žydų emigracija, daugiausiai dėl prastėjančios ekonominės situacijos.

Pagal 1931 m. surašymą miestelyje buvo 14 verslo įstaigų, iš kurių 11 (79 %) priklausė žydams: 4 tekstilės krautuvės, 3 mėsinės, 1 maisto prekių parduotuvė, 1 grūdų pirklys, 1 batų parduotuvė ir 1 siuvimo mašinų taisykla.    

1937 m. Akmenėje dirbo 7 žydai: kepėjas, dailidė, skardininkas, mėsininkas, laikrodininkas ir dar du. 1925 m. miestelyje medicinines paslaugas teikė žydė gydytoja Rivka Gurevic.

Dauguma žydų buvo gavę paskolas Žydų liaudies banko (Folksbank) Akmenės skyriuje. 1927 m. bankas turėjo 94 klientus, 1929 m. – 108. Tai buvo vienas iš mažiausių skyrių, išdavęs paskolų iš viso už 45000 litų. 1939 m. Akmenėje buvo 36 telefono abonentai, iš jų 6 buvo žydai[9].

Nepaisant to, kad žydų skaičius vis mažėjo, pagrindinės institucijos, tokios kaip sinagoga ar „Javne“ mokykla, tęsė savo veiklą. „Javne“ – tai religinės krypties mokyklų tinklas. Šiose mokyklose mokslas paprastai vykdavo hebrajų kalba (aškenazių tarsena) iš dalies pagal tuo metu naujoviškus pedagoginius metodus, tačiau berniukai ir mergaitės jose mokėsi atskirai. Pagrindinis šių mokyklų tikslas buvo įskiepyti vaikams religinio judaizmo vertybes kartu su pasaulietiškais mokslais ir bent dalį mokinių parengti tolesniems šventųjų dalykų mokslams įvairiose ješivose. Pirmosios šios krypties mokyklos buvo įsteigtos „Ceirei Israel“ iniciatyva, o ilgainiui jas palaikė ir „Agudat Israel“ žmonės, atsiriboję nuo sionizmo.

Akmenės žydų mokykla. Viduryje – rabino sūnus, mokytojas Mošė Icchakas Verbovskis, kairėje stovinti mergaitė – jo sesuo Gita
Akmenės žydų mokykla. Viduryje – rabino sūnus, mokytojas Mošė Icchakas Verbovskis, kairėje stovinti mergaitė – jo sesuo Gita

Nors tarpukariu žydų vaikams lankyti lietuviškas mokyklas nebuvo visiškai neįprastas dalykas, Akmenės pradžios mokykloje 1919-1920 mokslo metų dienyne nėra nė vienos žydiškos pavardės. Tačiau iš 1925-1926 mokslo metų dienyne galima matyti, kad tais metais Akmenės pradžios mokykloje mokėsi bent 5 žydų vaikai, 11-12 metų amžiaus[10]

Žinios apie paprastų Akmenės žydų gyvenimą mus pasiekia per senųjų Akmenės gyventojų lietuvių prisiminimus. Akmenės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė 1993 m. birželio 11 d. užrašė Akmenės gyventojos Onos Rušinaitės pasakojimą apie K. Kasakausko (nr. 18) ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvių sankryžoje gyvenusią Liovos Tamarino šeimą:

Atsimenu šį namą nuo pat vaikystės. Pirmiau toje vietoje stovėjo sena lūšna. Dar buvau vaikas, kai tos lūšnos vietoje pasistatė naują medinį namuką mūsų geras pažįstamas žydas Liova Tamarinas. Tada tas namukas buvo daug mažesnis (siauresnis) už dabartinį, be mansardų. Jame buvo trejos durys: vienos į gatvę iš šono, kitos – į kiemą iš kito šono, o trečios į pačią gatvių sankryžą, t.y. kampe, kuris jau buvo taip savotiškai pastatytas, lyg nupjautas. Būtent per šias duris ir buvo įėjimas į Liovos Tamarino parduotuvę.

Aprašinėdama šio namo istoriją, negaliu neprisiminti siaubingo Tamarinų šeimos likimo. Liova Tamarinas buvo aukštas, dailus vyras, nešiojo akinius. Visada švariai, padoriai apsirengęs, labai mandagus, prasilavinęs, taisyklingai kalbėjo ne tik žydiškai, bet ir lietuviškai, rusiškai. Jo žmona buvo žemo ūgio apkūni moterėlė. Jie augino gausią šeimą – pulkelį mielų dukryčių, nebeatsimenu, keturias ar penkias. Jos buvo silpnos sveikatos, dažnai sirguliuodavo, o Liova Tamarinas ateidavo joms pirkti vaistų į mano tėvelio, provizoriaus Augustino Rušino vaistinę. Už vaistus visada atsilygindavo kiek priklausė, niekada nesiderėdavo, o mes eidavome į jo krautuvę pirkti. Ten galima buvo gauti cukraus, saldainių, silkių, žibalo ir visokių kitokių prekių.

Per vasarą Tamarinai išsinuomodavo Alkiškiuose pas kokį ūkininką kambarėlį: Tamarinaitės su tarnaite lietuve ten vasarodavo, žaisdavo, rinkdavo visokių miško uogų gražiame Alkiškių pušyne. Patys tėvai niekada neatsitraukdavo iš savo krautuvės, jiems nebuvo laiko vasaroti…

Liova Tamarinas vertėsi lyg ir didmenine prekyba, nes iš jo krautuvės imdavo prekes ir mažesnės krautuvėlės. Be to,  jis dar vertėsi javų supirkimu. Taupus žmogus šiek tiek praturtėjo, kieme pasistatė betoninį sandėlį – klėtį. Dar ir dabar tas sandėlis tebestovi, tik jo durys iš kitos pusės prakirstos, o senosios į Tamarinų kiemą užmūrytos.

Galvodamas, kad paaugusioms dukrytėms reikės daugiau kambarių, padidino ir namą: jis buvo praplatintas, įrengtos mansardos. Dabar name buvo jau ne trejos, o ketverios durys: vienos į gatvę, kitos į kiemą, trečios į krautuvę, o ketvirtos, esančios namo gale, į atskirą patalpą. Ši patalpa taip pat tiko parduotuvei, todėl Tamarinas ją išnuomodavo. Vienu metu, atsimenu, ten buvo Dovydo Garbo odų –batų – kepurių  parduotuvė.

Dovid Garb (1910-1941), odininkas
Dovid Garb (1910-1941), odininkas

Atėjo 1940-ieji metai. Lietuvoje pasikeitė santvarka, prasidėjo nacionalizacija. Akmenės krautuvės buvo nacionalizuotos, todėl iš Tamarinų viską atėmė: namą, sandėlį ir krautuvę. Tokio paties likimo sulaukė ir kiti turtingesni Akmenės žydai, pavyzdžiui Tamarino kaimynas Joselis Elkišikas, Idelis Joselovičius su sūnumis. Norėdami prasimaitinti, jie dirbo kaip darbininkai kalkių laužykloje.

Atėjo siaubingoji 1941-ųjų metų vasara: visi Akmenės žydai  – suaugę, seni, maži – buvo išvežti į Mažeikius ir sušaudyti. Tarp savo gentainių buvo ir mūsų geras pažįstamas Liova Tamarinas su žmona ir visomis meiliomis mažomis dukrytėmis… vien dėl to, kad buvo žydų tautybės…

Liovos Tamarino pastatytasis namas išstovėjo iki šių dienų, pergyveno savo šeimininką  penkiasdešimt dvejus metus. Ar pragyvens daugiau? Romėnai sakydavo: ,,Habent sua fata bibelli“ (,,Turi savo likimus knygelės“). Ne tik knygos, bet ir namai turi savo likimus.

Pokario metais tame pastate buvo pirmieji kultūros namai. Tam tikslui namas vėl perstatytas, pakeistos vidinės sienos, užtaisytos galinės ir kampinės durys. Pirmasis kultūros namų direktorius buvo Pukštys. Akmenės miestelio saviveiklininkai buvo uolūs: beveik kas sekmadienį vaidindavo paskubomis paruošę kokį nors veikaliuką. Toje pat salėje buvo rodomas kinas, vykdavo įvairūs susirinkimai. Per duris, esančias kiemo pusėje, galima buvo įeiti į biblioteką, kuri buvo tame pačiame name. Kai pastatė naujus kultūros namus netoli bažnyčios, tada Tamarino namą vėl pertvarkė: paliko vienerias duris, vedančias į kiemą, įrengė butus gyventojams. Bet ir tai buvo laikina. Žmonės, gavę patogesnius butus, išsikėlė, nors ne visi. Dabar tame name yra gėlių parduotuvė.

Onos sesuo Augustina Rušinaitė (1922–2007) Ritai Ringienei 1992 m. liepos 12 d. pasakojo apie Akmenėje gyvenusios žydės Rochos (deja, pavardė nežinoma) namus ir likimą:

Gimiau, užaugau ir pragyvenau visą gyvenimą Akmenėje. Nepriklausomos Lietuvos laikais Akmenėje gyveno daug žydų šeimų, turėjo savo žemės sklypus, trobas. Tais laikais Akmenė buvo medinių trobų miestelis. Mūrinius pastatus galima buvo suskaičiuoti ant pirštų.

K. Kasakausko gatvė tada vadinosi Žagarės gatve. Žydai tarpusavyje vadindavosi  ne pavardėmis, o  vardais, – toks jau buvo jų paprotys. Laikydamiesi tokio papročio ir lietuviai žydus vadindavo vardais. Taigi, žydų pavardės egzistavo tik krautuvėlių iškabose. Aišku, po tiek metų ne visos išliko mano atmintyje (abiejų seserų atmintis fenomenali, red. pastaba).

Sena, jau pražilusi, labai mandagi žydė Rocha (jos pavardės, deja, neprisimenu) Žagarės gatvėje turėjo tris namukus (nuo dabartinio pašto visi trys link dabartinės poliklinikos).

Rochos vyras buvo taip pat senukas su vešlia balta barzda, visada nešiojo jermolką (tokia kepuraitė). Jis rytą vakarą eidavo į sinagogą, buvo labai pamaldus. Deja, neatsimenu nei jo vardo, nei pavardės, tiesiog vadindavo Rochos vyru.

Kadangi tiek patalpų Rochai nereikėjo, jas dalimis išnuomodavo lietuviams. Pirmajame name šalia valsčiaus gyveno vienas ar kitas gydytojas, ten ir ligonius priiminėdavo; kitame to namo gale gyveno tai fotografas, tai laikrodininkas. Vienu metu tame name veikė žydų bankas. Pusę trečiojo namo užėmė Rochos butas ir jos laikoma manufaktūros (audinių) parduotuvė.

Antrame raudonų plytų mūriniame name ilgą laiką buvo Akmenės vartotojų kooperatyvo (tada trumpai vadinama ,,Bendrove“) parduotuvė. Paskui tas kooperatyvas buvo nusipirkęs mūrinį  Jankauskų namą (dabar to namo nebėra, jis stovėjo dabartinės universalinės parduotuvės kieme).

Mūrinis Rochos namukas (apie jį rašyta ,,Vienybės“ 56 nr.) tada buvo mažesnis, stovėjo galu į gatvę, gale buvo durys ir mediniai laiptai. Prieš 1940 metus keletą metų šį mūrinį namuką  ir medinio dalį iš savininkės nuomojo vokiečių Delertų šeima, kurią sudarė tėvas, motina ir du sūnūs. Jie mokėsi veterinarijos mokykloje Gruzdžiuose.Delertai mediniame name laikė arbatinę, ten pardavinėjo bandeles, kurias kepė mūriniame name įrengtoje kepykloje. 1940 metais Delertai repatrijavo į Vokietiją.

1941 metais vokiečiai tame mūriniame name įrengė žydų vyrų getą, moteris su vaikais uždarė sinagogoje. Su visais Akmenės žydais Mažeikiuose nužudyta ir senutė Rocha su vyru…

Karo metu mūrinis namelis buvo apgriautas.

1950 metais Akmenė tapo rajono centru, pradėtas leisti rajoninis laikraštis ,,Pergalės vėliava“ Reikėjo spaustuvės, ją įrengė tame mūriniame namelyje, kurio išvaizda tiek iš vidaus, tiek iš išorės pasikeitė. Apie 1951-1952 metus pristatytas priestatas, užmūrytos senojo namuko durys į gatvę, vietoje jų įdėta pora langų. Namelis su pridūrimu neteko autentiškumo. Išsikėlus iš Akmenės rajono centrui, tame namelyje įrengti butai, vadinasi, dar kartą jis pakeistas. Gretimi mediniai nameliai nugriauti: iš kairės likusi laukymė su klevu, o iš dešinės pastatė dviejų aukštų mūrinį gyvenamąjį namą.

Nieko amžino šiame pasaulyje nėra…

2001 metais Indrė Daščioraitė (tuo met Akmenės gimnazijos vienuoliktokė) užrašė Augustinos Rušinaitės (1922–2007) atsiminimus apie Akmenės žydus. Šis darbas buvo publikuotas knygoje „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ (Vilnius, 2002). Augustinos Rušinaitės pasakojimas ne tik atskleidžia vertingą informaciją apie Akmenės žydų gyvenimą prieš Antrą pasaulinį karą, bet taip pat parodo, kokie buvo jų tarpusavio santykiai su vietniais lietuviais:

Gyvenau visąlaik Akmenėje. Žydų čia buvo apie 200 šeimų. Daug jų gyveno ir gretimuose miesteliuose – Papilėje, Viekšniuose. Ypač turtingi buvo Viekšnių žydai. Jie turėjo didelių urmo parduotuvių. Iš ten gabendavosi prekių ir Akmenės žydai. Mūsų apskrities žydai buvo išžudyti Mažeikiuose 1941 m. Akmenėje nebeliko nė vieno senojo gyventojo.

Žydai buvo labai kultūringi prekeiviai, labai maloniai aptarnaudavo, pirkėją išleisdavo sakydami: „Prašom vėl pas mus užeiti. Kitą savaitę turėsim naujų prekių“. Turgaus ar atlaidų dieną prekybininkų žmonos žydės stovėdavo ant laiptelių prie durų ir kalbindavo praeivius: „Oi, pone (ponia), prašom užeiti į parduotuvę pažiūrėti prekių. Turime pigių, gerų, gal kas patiks.“ Pažįstami ūkininkai gaudavo prekių skolą. Paprastai skolą grąžinant primokėti nereikėdavo. Kaina būdavo sutarta jau parduodant. Galima buvo derėtis. Jei pirkėjas nenusileisdavo ir iš parduotuvės išeidavo, žydas kviesdavo atgal. Tuomet kaina dar sumažėdavo. Žydai buvo sumanesni, mandagesni prekeiviai negu lietuviai. Parduotuvių apstatymas ir prekės niekuo nesiskyrė. Žydų parduotuvėse būdavo įvairių rūšių duonos ir pyrago, jų kepyklos kepdavo įvairių ir skanesnių kepinių. Ypač skanūs buvo minkšti riestainiai, pinti pyragai, vadinami chalėmis. Lietuviai neišlaikydavo konkurencijos su žydų parduotuvėmis. Didžiausias žydų konkurentas buvo vartotojų kooperatyvas.

Pas žydus visi eidavo pirkti dėl to, kad geriau ir greičiau aptarnaudavo. Turgaus arba atlaidų metu daug pažįstamų kaimiečių apsistodavo visada pas tuos pačius žydus. Žydai įvesdavo juos į butą, leisdavo pailsėti lovoje, pasidėti daiktus, pavalgydindavo. Jų kiemuose palikdavo arklius, vežimus. Saugumas buvo garantuotas.

Užsukdavo ir keliaujančių prekybininkų arba kromelninkų. Suvargęs žydas, vardu Mejerkė, prekiaudavo apelsinais ir citrinomis, kurių Akmenės parduotuvėse nebuvo. Miestų firmų agentai atvažiuodavo automobiliais, sudarydavo sutartis pirkti prekių, pavyzdžiui, kvepalų, muilo, gumos dirbinių. Tokius vadino „komivojažieriais“. Paskui prekes gaudavo paštu arba geležinkeliu.

Žydai vertėsi batsiuvio, siuvėjo, skardininko, staliaus amatu. Žmonos daugiausia padėdavo vyrams, buvo namų šeimininkės. Akmenėje buvo gerų žydų batsiuvių: Dineršulis, Garberis (iš tiesų jo pavardė – Garbas), kurį vadino Nochum („Eisim pas Nochum batų pirkti“). Garbas ne tik siūdavęs batus, bet ir išdirbdavęs odas.“

Nochum Dov-Ber Garb gimė 1873 m. Akmenėje, buvo vedęs Akmenėje gimusią Lipšę Garb (mergautinė pavardė – Bloch). Žuvusiųjų per Holokaustą sąrašuose yra 3 jų vaikai: Basia Garb – Neimark, gimusi 1907 m. Akmenėje, buvo ištekėjusi, dirbo dantiste, karo metu gyveno kažkur netoli Panevėžio; Dovid Garb gimė 1910 m. Akmenėje, kaip ir tėvas, buvo odų apdirbėjas; Rochelė Garb gimė 1917 m. Nikopolyje, gyveno Akmenėje, kur buvo nužudyta kartu su broliu ir tėvais. Nochum Dov-Ber ir Lipšė turėjo ir daugiau vaikų, kurie karo metu tikriausiai buvo emigravę, tačiau žinių apie juos neturime.

 

                                            

Augustina Rušinaitė prisiminė ir kitus Akmenės amatininkus žydus, apie kuriuos, deja, daugiau informacijos nepavyko rasti:

„Senas žydas Berghauzas, vadinamas Tate, tapetuodavo, dažydavo, gamindavo daiktus iš skardos. Buvo gerų siuvėjų: Epelaitė, Grosienė. Buvo malūnininkas Kelmanas, kirpėja, kurios pavardės neatsimenu. Buvo žydų mokytojų, dantų gydytojų.

Žydų šeimos daugiausia gyveno miestelio centre, bet kai kurios ir pakrašty. Klykolių gatvės gale gyveno žydas Leibis, visų vadinamas Pasiutleibiu. Jis vertėsi supirkdamas iš aplinkinių kaimų antrines žaliavas. Turėjome kaimynų žydų. Priešais buvo Sajos Berghauzo namas. Jis turėjo arklius, nuveždavo žmones į stotį ir parveždavo, vežiodavo krovinius, prekes. Jo šeimoje buvo maloni mergaitė, truputį už mane vyresnė, ir du berniukai. Vienas berniukas pateko į rusų kariuomenę ir žuvo fronte. Be to, kaimynystėje buvo sinagoga.

Iki 1930 m. nebuvo elektros, gatvės neapšviestos, negrįstos, vingiuotos, be šaligatvių. Bet buvo labai daug darželių. Namų stogai – lentelių, kai kurie – šiaudiniai. Po 1930 m. gatvės apšviestos elektra, išplatintos (dėl to labai sumažejo darželių), išgrįstos skaldytais akmenimis, iškloti cementiniai šaligatviai. Daug senų namų nugriauta, pastatyta naujesnių, su didesniais langais, nebeliko šiaudinių stogų. Prie gatvių buvo dailios tvorelės, žaliai dažytos, su baltais galiukais. Darželiuose augo įvairių daugiamečių gėlių: bijūnų, kurpelių, rūtų, rožių, buvo mėgstami geltonieji rudeniniai jurginai. Prie žydų sodybų darželių nebūdavo. Kažkodėl jie to nemėgo. Jei kas būdavo po langu, tai tik žalia veja. Kambaryje jie gėles augino, keisdavosi jomis ne tik tarp savęs, bet ir su lietuviais.

Aš atsimenu, kuriuose namuose gyveno žydai, bet daugumos tų namų nebėra. Lietuvių buvo apie 500 šeimų, tad, aišku, gatvėse lietuvių būdavo daugiau. Vyresnieji žydai lietuviškai kalbėjo iškraipytai, primaišydami žydiškų ir rusiškų žodžių, be to, nederindavo linksnių. Vaikai ir jaunimas lietuviškai kalbėjo puikiai. Kai kuriuos žodžius ir posakius buvome išmokę: ‚,mame“- motina, „tate“- tėvas, ,,mame, mame, ich hob meire“- mama, mama, aš bijau, „noch a bisele“- dar truputį, „šepšele“- avinukas, „gegosen“- išpylė. Kalbėdami labai mėgo tokius žodelius kaip „ui, a,“: „ui, vo zi do?“ – ui, kas ten yra?

Lietuviai buvo įpratę žydus vadinti vardais, kuriuos dažnai iškraipydavo, arba duodavo pravardes. Žinoma, viešai pravarde niekas į juos nesikreipdavo. Pavyzdžiui, Akmenėje buvo Raudonasis žydas, nes jo plaukai ir oda buvo raudoni, Juodasis žydas buvo labai tamsaus gymio, dar buvo Pasiutleibis.

Žydai be galo mėgdavo derėtis. Mano tėvelis provizorius, tą įprotį žinodamas, už receptą pasakydavo vienu litu didesnę kainą, paskui būdavo deramasi, ir žydai išeidavo labai patenkinti tą litą nusilygę.

Žydai buvo labai jautrios širdies. Kai mano tėveliui suėjo 14 metų, mirė jo tėvas. Berniuką reikėjo leisti į mokslus, o su pinigais buvo labai striuka. Motina pinigų prašė sesers, bet ji pasakė: „Seserėl, jei neturi pinigų, nevežk.“ Ji pėsčia ėjo į Viekšnius iš Mažeikių, meldėsi ir verkė. Pakeliui sutiko žydą, kuris paklausė, kuo galėtų padėti, išklausęs nuramino: „Neverk, Rušinien, žinau, mirė vyras, vaikelį reik į mokslus leist. Ui, duosiu pinigų. Kai užaugs derlius, grąžinsi rugiais. Tik prieš nešdama skolą turguj pasiklausk kainos ir atiduok man tiek, kiek tą dieną už tokį kiekį prašys.“

1941 m. su sesute gyvenau Vilniuje. Ji susirgo tuomet siautusia vidurių šiltine. Ligoninės buvo perpildytos, todėl kai kuriuose namuose buvo įsteigti tokie lyg barakai, aptverti tvora. Kadangi liga buvo užkrečiama, sutartomis valandomis prie vartelių išeidavo gydytoja ir pasakydavo apie ligonių būklę. Man pasakė, kad sesutės sveikata blogėja, kad liga bando mestis į kepenis. Aš pradėjau verkti, o aplink mane subėgo pulkas žydų ir ėmė žydiškai klausinėti, kas man atsitiko, ko aš verkiu. Klausė, kuo gali padėti, siūlė pinigų, o lietuvis nė vienas nepriėjo.

Žydų šeimos buvo gausesnės, nors tais laikais ir lietuvių buvo nemažos. Lietuvių vaikai vasaromis piemenaudavo pas ūkininkus. Žydukai nepiemenaudavo. Žydai savo vaikais labai rūpindavosi, todėl jie retai mirdavo. Jei susirgdavo neturtingo žydo vaikas, tai senieji žydai sudarydavo aukų sąrašą ir pereidavo per miestelį, prašydami ne tik turtingesnius žydus, bet ir krikščionis paaukoti, kad būtų galima sergančiam vaikui iš Šiaulių parvežti pagarsėjusį vaikų daktarą žydą Blecherį.“

Nachumas Mordechajus Verbovskis (g. 1875 m.) tapo Akmenės rabinu 1907 m. ir buvo paskutinis miestelio rabinas. Taip jis atrodė Augustinos Rušinaitės prisiminimuose:

„Žydai sudarė tvirtą religinę bendruomenę, kuriai vadovavo rabinas. Jis buvo ne tik šventikas, bet ir teisėjas, patarėjas. Prie rabino buvo senų, garbingų žydų taryba ir, ištikus bėdai, visuomet būdavo pagelbstima. Tarpusavio ginčus dažniausiai aiškindavosi pas rabiną, bet būdavo ir teismo bylų, ypač dėl paveldėjimo. Teismuose bylinėdavosi ir su krikščionimis. Papilėje buvo apylinkės teismas. Skirtingų religinių pakraipų žydų Akmenėje nebuvo. Rabinas buvo toks kaip ir visi žydai, tik jau senas, žilas žmogus. Jo pavardės neatsimenu, bet ji buvo rusiška. Vaikščiojo pasiremdamas lazda, ant galvos nešiojo didelę plačią skrybėlę, drabužiai daugiau niekuo nesiskyrė. Kadangi netvarkė barzdos ir plaukų, tai jie karojo nutįsę, vienoj vietoj ilgesni, kitoj – trumpesni ir buvo vadinami „peisais“. Rabinas gyveno dabartinėje K. Kasakausko gatvėje, nuosavame raudonų plytų name, kur dabar buvusio kooperatyvo kiemas.“

Paskutinis Akmenės rabinas su šeima. Stovi iš dešinės: vyriausias sūnus Mošė Icchakas, Jošua Ovsiejus, Aaronas, Hana. Pirmoje eilėje iš dešinės: Jakobas, Nahumas Mordechajus Verbovskis, Gita, Jente Verbovski. Nežinoma, kas buvo dešinėje sėdinti moteris. Nuotrauka daryta maždaug 1925 metais, tuo metu Verbovskių sūnus Chaimas jau buvo emigravęs į Angliją, dėl to jo nuotraukoje nėra.
Paskutinis Akmenės rabinas su šeima. Stovi iš dešinės: vyriausias sūnus Mošė Icchakas, Jošua Ovsiejus, Aaronas, Hana. Pirmoje eilėje iš dešinės: Jakobas, Nahumas Mordechajus Verbovskis, Gita, Jente Verbovski. Nežinoma, kas buvo dešinėje sėdinti moteris. Nuotrauka daryta maždaug 1925 metais, tuo metu Verbovskių sūnus Chaimas jau buvo emigravęs į Angliją, dėl to jo nuotraukoje nėra.

 

Verbovskių šeima 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmoje eilėje iš kairės: Gita, Nohumas Mordechajus Verbovskis, Jentė Verbovski, Hana, Jakobas. Nėra duomenų apie kitus nuotraukoje esančius asmenis. Ant rabino kelių sėdintis berniukas galbūt galėjo būti jo dukters Hanos Barišnik sūnus.
Verbovskių šeima 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmoje eilėje iš kairės: Gita, Nohumas Mordechajus Verbovskis, Jentė Verbovski, Hana, Jakobas. Nėra duomenų apie kitus nuotraukoje esančius asmenis. Ant rabino kelių sėdintis berniukas galbūt galėjo būti jo dukters Hanos Barišnik sūnus.

 

Atsiradus galimybei susisiekti su JAV gyvenančiu jo brolio palikuoniu, pavyko gauti šiek tiek žinių apie paskutinio Akmenės rabino šeimą. Nahumas Mordechajus Verbovskis gimė Liubčioje (oficialiame dokumente gimimo vieta nurodytas  Naugardukas[11]) Leibos ir Hanės Verbovskių šeimoje. Mirus motinai su broliais ir seserimis persikėlė į netoli esantį Naugarduką. Nežinoma, kaip jis atsidūrė Akmenėje, tačiau žinoma, kad Akmenėje jis vedė rabino dukterį Jentę Kahane (g. apie 1879 m.).

Vyriausias jų sūnus Mošė Icchakas Verbovskis gimė 1903 m. Jis dirbo mokytoju Akmenės chederyje[12], vėliau dirbo Mažeikių vidurinėje mokykloje. 1930 m. jis iš Mažeikių persikėlė į Klaipėdą, kur tikriausiai taip pat dirbo mokytoju. Kartu su žmona Malka (g. 1910 m. Akmenėje) ir dukra Miriam buvo nužudytas per Holokaustą.

Antrasis Nachumo ir Jentės sūnus Chaimas Josefas gimė 1905 m. 1925 m. Mažeikių apskrities 1 policijos skyriuje jam išduotas užsienio pasas[13], kurį gavęs jis emigravo į Jungtinę Karalystę, ten sukūrė šeimą, suslaukė dukters ir sūnaus Julian Verbov, kuris tapo žinomu dermatologu. Visi Juliano vaikai emigravo į Izraelį.

Chaimas Verbovskis

 

Kiti du Nohumo Mordechajaus ir Jentės Verbovskių sūnūs Jošua Ovsiejus (g. 1907) ir Aaronas (g. 1911, mirė 1996 m. Haifoje) emigravo į Izraelį, kur iki šiol gyvena Aarono dukterys, jų vaikai ir anūkai.

Pirmoje eilėje iš kairės: Aaronas Verbovskis, jo dukra Judith ir jo žmona Miriam. Antroje eilėje iš dešinės: Jakobas Verbovskis, Aarono durka Rachel, Jakobo žmona Pauline. Nuotrauka daryta 7-ojo dešimtmečio pradžioje.
Pirmoje eilėje iš kairės: Aaronas Verbovskis, jo dukra Judith ir jo žmona Miriam. Antroje eilėje iš dešinės: Jakobas Verbovskis, Aarono durka Rachel, Jakobo žmona Pauline. Nuotrauka daryta 7-ojo dešimtmečio pradžioje.

 

Dar vienas sūnus Jakobas (g. 1908 10 05) tarnavo Lietuvos armijos V pulke. Per karą jis buvo Kauno gete, kur jam buvo pavesta užduotis stovėti prie geto vartų ir skaičiuoti įeinančius ir išeinančius žmones (dėl to jis buvo vadinamas skaičiuotoju), kad būtų galima į ir iš geto teritorijos neteisėtai patekti žmonėms ir atsargoms. Taip jis prisidėjo prie geto rezistencijos. Likvidavus Kauno getą kartu su žmona Pese (vėliau pasikeitusia vardą į Pauline), kuri buvo kilusi iš Šėtos, atsidūrė Mauthauzeno koncentracijos stovykloje Austrijoje. Po karo jie gyveno Romoje, Italijoje, iš kur apie 1948 m. emigravo į JAV – iš pradžių įsikūrė Los Andžele, o vėliau persikėlė į Niujorką. Jakobas dirboprekybos srityje vienoje sportbačių gamykloje.

Kauno getas. Dešinėje – Jakobas Verbovskis.
Kauno getas. Dešinėje – Jakobas Verbovskis.

 

Pats Nachumas Mordechajaus, jo žmona Jentė ir dukra Hana Barišnik (g. 1910) Holokausto neišgyveno, kartu su kitais Akmenės žydais 1941 m. rugpjūčio 9 dieną buvo nužudyti Mažeikiuose. Dar viena dukra Gita Verbovski, gimusi 1914 metais, per karą buvo Kauno gete, vėliau atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur ir mirė.

Pagal balsavimo į bendruomenės komitetą rezultatus, o taip pat ir iš atskirų šeimų istorijų galima spręsti, kad Akmenės žydų dauguma buvo religingi ortodoksai. Tai savo pasakojimu patvirtino ir A. Rušinaitė:

„Viešai visi žydai buvo religingi, paisė savų įstatymų, pavyzdžiui, vyrams nebuvo galima skustis barzdos ir ūsų. Religijos berniukus pradėdavo mokyti nuo penkerių metų. Jaunesnieji taisyklių nepaisė: skusdavosi, išgerdavo degtinės, ne visiškai laikėsi „košer“, bet tik labai slaptai. Kas užeidavo anksčiau rytą į žydų namus, pamatydavo juos besimeldžiančius. Jie būdavo su kažkokiais apdarais ant galvų ir ant rankų ir balsu melsdavosi.

Penktadienio vakarais, jau temstant, gatvėmis, kur gyveno daugiau žydų, praeidavo senas žydas šaukdamas: ,,In šul arain!”, t. y. ,,Eikite į sinagogą!” Užrakindavo parduotuvių duris, baigdavo darbus, languose užsidegdavo žvakutės. Vyrai ir berniukai, po pažastimi pasikišę pagalvėles, kuriose buvo ritualiniai ilgi balti marškiniai, skubėdavo į sinagogą. Skubėdavo ten ir rabinas. Paskui sinagogoje skambėdavo visų giedamos psalmės.

Kai man buvo penkeri ar šešeri metai, mūsų darže žmogus virė katile degutą, nes reikėjo tverti tvorą ir tuo degutu nutepti kuolus, kad nepūtų. Mano sesutė ištraukė iš ugniakuro liepsnojantį pagaliuką ir įmetė į tą katilą su degutu. Tas užsidegė, į dangų pasikėlė didžiausias juodų dūmų kamuolys ir liepsna. Buvo kaip tik žydų pamaldų metas. Persigandę žydai su savo ilgais baltais marškiniais išpuolė iš šventyklos žiūrėti, kas čia dabar darosi. Tada vienintelį kartą mačiau juos su tais baltais marškiniais. Žydai vyrai kambariuose, taip pat sinagogose, būdavo su kepurėmis. Būti be kepurės, vadinasi,  tą vietą įžeisti.

Kitatikiams į sinagogą patekti būdavo sunku, nors jie ten ir neidavo. Žydai laikė katalikų patarnautojų šeimą, kuri turėjo šventyklą apvalyti, atlikti šabo metu žydams uždraustus darbus, todėl prie šventyklos buvo jai butas ir kelios ežios žemės. Menu Erlickų šeimą – tėvą, motiną ir dukterį Ariną, kuri buvo panašiai mūsų metų, tai mes draugavome. Žydai šį žmogų vadino Arlicke. Sinagogos Akmenėje buvo dvi tame pačiame sklype. Viena buvo paprastas vienaaukštis namas, pro ją ėjo takas. Kitoje tako pusėje stovėjo didžiulis medinis pastatas, bet labai apniokotas. Apie 1935 metus Akmenės valsčiaus savivaldybė liepė tą sinagogą suremontuoti arba nugriauti. Žydai ją suremontavo, bet meldėsi čia tik vasarą, o žiemą pamaldos vykdavo mažojoje sinagogoje, kuri buvo kūrenama malkomis.

Sinagogoje lankiausi, kai žydų Akmenėje jau nebebuvo, 1942- aisiais. Ji buvo išdažyta gelsvomis ir melsvomis spalvomis, viename gale buvo pakyla, lyg altorius, kitame, palubėje, buvo matyti langeliai, pro kuriuos pamaldas stebėdavo moterys. 1942 m. vokiečiai didžiojoje sinagogoje laikė rusų belaisvius, kurie ten ant šiaudų miegodavo. Dėl neatsargaus rūkymo sinagoga užsidegė. Belaisvius išgabeno į kitą miestelį, o gaisras persimetė į antrąjį pastatą, ir jie abu visiškai sudegė.

Šeštadieniais per šabą pagal judėjų religiją žydai negalėdavo dirbti, todėl prašydavo praeivių užeiti į namus uždegti žvakutę, užkurti ugnį. Šeštadieniais žydai neprekiaudavo, neliesdavo pinigų, neišeidavo iš miestelio, daug kartų bėgdavo į sinagogą ir melsdavosi. Moterys ir mergaitės taip pat meldėsi sinagogoje, bet į ją įeidavo pro atskiras duris, lipdavo į antrą aukštą, stebėdavo pro langelius, kaip vyrai gieda, ir tyliai melsdavosi. Šabo metu žydai nerašydavo. Žydų vaikai, kurie mokėsi lietuvių mokykloje, taip pat nerašydavo nei į sąsiuvinius, nei lentoje.

Kartą mamytė nusiuntė mane į žydo parduotuvę. Buvo penktadienis, šabo išvakarės. Parduotuvė buvo uždaryta. Nuėjau į namus, tada jis nusivedė į parduotuvę, parodė lentyną ir liepė pasiimti, ko man reikia. Atidarė stalčių ir parodė, kur dėti pinigus ir iš kur pasiimti grąžą.

Velykos būdavo pavasarį. Joms žydų kepyklose kepdavo baltos neraugintos duonos papločius, vadinamus macais. Pagrindinė kepykla vadinosi ,,Rochos”. Maloni žydė pasirūpindavo, kad garbingi katalikai gautų macų. Atsiųsdavo ir mums į vaistinę. Kad macuose esama krikščionių kraujo, yra žiauri neteisybė. Dar caro laikais buvo teismų procesų, kuriuose pažangūs veikėjai, pavyzdžiui, rašytojas Korolenka, be užmokesčio gindavo apkaltintus tuo žydus.

Buvo Palapinių šventė. Prie namų iš eglišakių padarydavo palapines, kuriose vyrai sėdėdavo ir melsdavosi. Vakare visi eidavo į sinagogą. Mergytės nešdavosi mažas gražias vėliavėles, o berniukai – labai gražius namelius ant kotų. Sutemus parėję, nameliuose uždegdavo žvakutes. Purimas buvo džiaugsminga šventė, regis, pavasarį.

Rudenį būdavo Ilgoji ir baisioji naktis, kurios metu vyrai visą naktį sinagogoje budėdavo ir melsdavosi. Buvo manoma, kad tą naktį gali ateiti velniai ir nunešti žydą, jeigu jis ne sinagogoje. Kartą žydukai susimokė, palaukė naktį lauke, kol Pasiutleibis išėjo nusilengvinti, ir puolėsi jį nešti. Kilo neapsakomas klyksmas ir triukšmas. Vaikinai buvo nubausti, ir daugiau tokių dalykų nepasitaikė. Kad išturėtų visą naktį neužmigę, žydai pirkdavo ,,štinkšspirto” (smirdinčio spirito), t. y. amoniako tirpalo. Pamatę kurį nors žydą sinagogoje snaudžiant, kiti pakišdavo jam po nosimi, ir tas atsibusdavo. Girdėjau, kad dar būdavo diena, kai žydai atgailaudavo už nuodėmes. Eidavo ant tiltų ir purtydavosi nuo drabužių ir batų dulkes.

Apie vestuves žinau labai mažai. Prieš jas pagal išgales buvo ruošiami žydiški valgiai. Kviečiami į vestuves būdavo ne tik žydai, bet ir garbingi kitatikiai. Jie į vestuves neidavo, bet nusiųsdavo paštu sveikinimo telegramą. Žydai tuo labai džiaugdavosi ir didžiuodavosi.

Pagal žydų religiją miręs žmogus turėjo būti tą pačia dieną iki sutemos palaidotas. Akmenės sinagogoje buvo juodas medinis karstas su rankenomis iš šonų. Kai kas nors mirdavo, atvažiuodavo su arkliniu vežimu žydas, nuveždavo prie mirusio namų tą karstą, uždarydavo ir, suėmę už rankenų, nešdavo iki Trijų tiltų. Be gėlių, be vainikų. Už tiltų laukdavo vežimas, į kurį įkeldavo karstą, kiti eidavo iš paskos, ir procesija vykdavo į žydų kapines. Prie vartų buvo medinė pastogė, kurioje atlikdavo apeigas. Duobę kasdavo labai seklią. Numirėlį iškeldavo iš karsto, įleisdavo į duobę ir uždengdavo akmenimis. Karstą vežimas parveždavo atgal į sinagogą. Po kiek laiko kauburėlis apaugdavo žolėmis, jaunais medeliais. Turtingesni žydai ant jo uždėdavo akmeninę plokštę su užrašu ir pastatydavo nedideli akmeninį obeliską. Gedulas trukdavo, nežinau, kiek savaičių. Žydai vyrai nekirpdavo plaukų, kiek leido kasdieniai darbai, sėdėdavo ant pelenų maišelio ir daug melsdavos. Jau buvo paplitęs paprotys ryšėti ant rankovės gedulo raištį, vilkėti juodus marškinius ir pan.

Taip, žydų papročiai skyrėsi nuo lietuvių. Pavyzdžiui, žydai griežtai skyrė mėsiškų ir pieniškų valgių indus: pusę dienos valgė vienus valgius, kitą pusę – kitus. Tai buvo vadinama ,,košer”. Buvo draudžiama valgyti kiaulieną – ,,nekošerną” maistą. Nevalgė zuikių, vėgėlių – mat, jos be žvynų. Tuose draudimuose esama Senojo Testamento įstatymų atgarsių. Senasis Testamentas skelbia daug tokių įstatymų. Gyvulius ir paukščius pjaudavo specialiai išmokytas pusrabinis, jį vadino ,,riezniku”. Maistą gamindami, dėjo daug česnakų, pipirų. Žydą vaišinant, reikėdavo pasakyti, kad puodelis, lėkštė, šakutė, peilis yra ,,košerni”, t. y. nenaudoti gaminant mėsiškus valgius, ir jau jokiu būdu – ne kiaulieną.

Kaimiečiai katalikai juokdavosi iš žydų, kad jie bijo ,,nekošernų” valgių, netiki Jėzų Kristų. Tai atsispindėjo net religinėse giesmėse, net Kalvarijoje einant Kryžiaus kelius, buvo giedama: ,,Žydai, Jėzų pamatę,/Puolė kaip pasiutę / Arba vilkai alkani, / Avelę pajutę.” Žydai piktindavosi: ,,Oi, ką jums tie žydeliai padarė, kad jūs apie juos taip negražiai sakote?” Jie neatsikirsdavo, o bandydavo sugėdyti. Tamsesni lietuviai gąsdindavo savo vaikus: ,,Palauk, pagaus žydai macams.” Aš žydų nebijojau, turėjome žydų draugų, ypač mokykloje. Vaikai gražiai sugyveno, nes nuo ketvirtojo skyriaus mokėsi lietuviškoje mokykloje pas tą patį mokytoją. Pirmuosius trejus metus žydukai mokėsi atskiroje žydų mokykloje. Ji buvo lietuvio Norkevičiaus name, kur dabar gastronomas. Ten buvo didelė patalpa, kurią jis nuomojo. Visi žydukai mokėsi tris skyrius, kartu visos klasės vienoje patalpoje. Juos mokė žydė, vadinama „lėlerke“ . Be pagrindinų dalykų, mokomų žydiškai, mokėsi ir lietuvių kalbos. Ketvirtą skyrių eidavo į valstybinę lietuvių mokyklą, kur mokėsi kartu su lietuviukais. Be to, sinagogoje buvo religinė berniukų mokykla, kur maždaug nuo penkerių metų mokytojas žydas mokė religijos. Didesniuose miestuose būdavo ir aukštesnių žydų mokyklų, gimnazijų. Viekšnių gimnazijoje, Mažeikių žydų gimnazijoje mokėsi žydai ir labai gražiai sugyveno su lietuviais.

Organizacijų buvo, bet pavadinimų nežinau. Akmenėje jauni žydai turėjo organizaciją, kurioje mokėsi hebrajų kalbos. Šiaip dalyvavo lietuvių organizacijose, tiek viešose, tiek pogrindžio, pavyzdžiui, komunistų, komjaunimo. Dar Akmenėje buvo žydų šaulių, savanorių gaisrininkų, skautų.

Jeigu šokius organizuodavo ne katalikiškos organizacijos (pavyzdžiui, pavasarininkai), tai šokdavo visi. Žiemą prie Trijų tiltų buvo čiuožykla, ir čiuoždavo visas jaunimas. Labai populiari Akmenėje buvo futbolo komanda, į kurią įėjo ir žydų jaunuolių. Mišrios poros draugavo, bet santuokų beveik nebūdavo, bent jau Akmenėje. Tikybą dažniausiai pakeisdavo moterys.

Žydai visus nežydus vadino „gojais“. Tą žinau, nes su žydais bendravau. Kaip lietuviai gąsdindavo vaikus, taip ir žydės savuosius pagąsdindavo, kad pagaus „gojen“. Man tėvelis pasakojo, kaip, nuėjęs į vieną parduotuvę, rado jos pasaugoti paliktą mažą mergytę. Tėveliui įėjus į vidų, mergytė puolė į virtuvę klykdama: „Mame, mame, es iz gekumen a goj!“ Mama atėjo ir subarė: „Cit, dos iz nit a goj, dos iz der her apteikei.“

Žydai lietuvius švenčių proga pasveikindavo sakydami: „A Gutn Jomteiv“ – gerų švenčių. Taip pat ir mes jiems linkėdavome gerų švenčių. Kai buvau dvylikos metų, mokiausi Viekšnių progimnazijos antroje klasėje. Ten buvo toks paprotys: mokiniai prieš šventes slapta į draugų suolus įkišdavo po šventinį atviruką. Aš tada nežinojau, kad žydams mūsų šventės – ne šventės, ir įkišau žydaitei Nitkei Srolovičiūtei gražų velykinį atviruką. Kitą dieną ji man atnešė atviruką su miesto vaizdeliu, ant kurio ranka buvo užrašyta: „Sveikinu su Šv. Velykomis“,  o kitoje pusėje: „Mielai Augustinai nuo Nitkės Srolovičiūtės.“ Kitais metais Nitkės mokykloje jau nebebuvo – ji su tėvais išvažiavo į Palestiną.

Akmenėj nei žydai trukdė katalikams melstis, nei katalikai – žydams. Tą Pasiutleibį tampė patys žydukai. Kai atvažiuodavo į Akmenę vyskupas, būdavo gatvėse statomi „bromų vartai“, prie kurių vyskupas sustodavo, pasimelsdavo su žmonėmis. Vienus vartus visada pastatydavo žydai. Jų vartai būdavo papuošti ne tik žalumynais, bet ir geltonai melsvais kaspinais bei geltonai melsvomis vėliavomis – žydų nacionalinėmis spalvomis. Vyskupas sustodavo prie šių vartų ir kreipdavosi į susirinkusius žydus hebrajiškai.“

Tokie liudijimai mus pasiekė apie Akmenės žydų bendruomenės gyvenimą iki karo. Deja, kiekviename Lietuvos miestelyje Holokausto metu žuvo ištisos šeimos, su savimi nusinešusios savo patitis ir savo istorijas. Šiuo metu jau nebelikę ir lietuvių, kurie galėtų ką nors prisiminti apie gyvenimą prieš karą. Dėl to neįkainojami yra užfiksuoti Augustinos Rušinienės atsiminimai, taip pat ir emigravusių Akmenės žydų giminaičių pasakojimai. Nors atrodo, kad šiais laikais interneto pagalba galima susisiekti su bet kuo, vis dėlto nėra taip paprasta. Į prašymus pasidalyti savo iš Akmenės kilusių šeimų istorijomis atsiliepė vos keli žmonės. Galbūt kiti savo šeimos istorija nesidomi, gal patys neturi jokių žinių, o galiausiai kartais būna ir taip, kad kurie tiesiog ir nenori pasakoti apie savo šeimas, dar kiti stengiasi pamiršti tragišką savo tautos likimą.

Akmenėje gyvenusi

 

Nechamos Minos ir Šlomo Dovid Balon dukra Lėja Morein.  Gimė Akmenėje, gyveno Rygoje, ten žuvo per Holokaustą.
Nechamos Minos ir Šlomo Dovid Balon dukra Lėja Morein. Gimė Akmenėje, gyveno Rygoje, ten žuvo per Holokaustą.

 

Sąsajos

Minima, kad su Akmene buvo susijęs Jehuda-Leib Dvorec, traktato „Arcot Jehuda“ autorius (Vilnius, 1886)[14]. Deja, daugiau detalių nepateikiama. Knyga saugoma Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, Judaikos tyrimų centre. Taip atrodo jos viršelis:

Julius (Joelis) Lilienthal. Gimė 1872-12-26 Akmenėje,  gyveno ir 1938 m. mirė Regensburge, Vokietijoje
Julius (Joelis) Lilienthal. Gimė 1872-12-26 Akmenėje, gyveno ir 1938 m. mirė Regensburge, Vokietijoje

 

Viena emigracijos istorija. Luisas (Labanas) Goldbergas

Yra duomenų, kad dauguma Airijos Korko ir Limeriko žydų bendruomenių narių XIX a. pabaigoje buvo emigrantai iš Akmenės. Nors abiejuose šiuose miestuose žydų bendruomenių jau nebelikę. Visi žydai išvyko iš Limeriko dar XX a. pradžioje, praūžus pogromui. Žinių apie Korko žydų istoriją taip pat nėra daug, kadangi per Antrąjį pasaulinį karą Korko archyvas buvo sugriautas[15]. Dalį šios istorijos papasakojo šiuo metu Dubline gyvenantis dailininkas Davidas Goldbergas, Luiso anūkas, dar šiek tiek informacijos pavyko rasti knygose.

Luisas (gim. Labanas) Goldbergas gimė 1868 m. Akmenėje. Kai dėl politinių ir ekonominių priežasčių nusprendė emigruoti, iš pradžių laivu pasiekė Rygą, o iš ten – Kovą Airijoje ir galiausiai Korko uostą. Kaip savo tėvo emigracijos priežastis jo sūnus Džeraldas (Jaelis) įvardijo didelę žydų diskriminaciją ir tai, kad jiems buvo visaip trukdoma pragyventi. Nors kelionė iš tuometinės Rusijos imperijos buvo pavojinga ir sunki, jis išvyko turėdamas vilties gyventi ir kurti šeimą palankesnėje ir saugesnėje aplinkoje. Tuo metu žydų emigracija iš Rusijos imperijos buvo pakankamai paplitęs reiškinys. Kai Luisui buvo 14 metų, jis buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. Tačiau berniukas nusprendė išvykti ir leidosi į pavojingą kelionę į Rygą, iš kur nemažai jo likimo jaunuolių bandė, nors dažnai nesėkmingai, išvykti į JAV. Galbūt dėl to, kad buvo šviesaus gymio, jam pasisekė gauti leidimą, ir jis medieną gabenančiu laivu išplaukė į Airiją. Tai turėjo būti pirmoji jo kelionės į JAV atkarpa. Jis niekada nebuvo matęs žemėlapio ir neįsivaizdavo, koks atstumas nuo Airijos iki Amerikos. Šeimoje buvo pasakojama tokia versija, kad laive vienas jaunuolis šiek tiek mokėjo angliškai. Kai laivas pasiekė Korką, iš laivo šūktelėjo klausimą „Ver ar vy?“, o kai jam kažkas nuo kranto su stipriu airišku akcentu atsakė: „You are in Cork, Boy“, jam pasirodė, kad buvo paminėtas Niujorkas, ir taip jie visi išsilaipino tikėdami, kad pasiekė Niujorką. Kita versija tokia, kad iš Rygos plaukusius januolius tiesiog apgavo laivo kapitonas, išlaipinęs juos Airijoje, o ne Amerikoje. Tai buvo 1882 metais, ir dabar patikrinti šių istorijų tikrumo jau neįmanoma.

Išsilaipinus šalia Korko esančiame Kovo uoste jam pasisekė, nes susitiko kitą žydą iš Lietuvos, Isaką Markusą, kuris ateidavo prie atplaukiančių laivų siūlyti pagalbą savo tikėjimo broliams. Berniukas buvo nuvestas į Sandlerių šeimos namus, kurie taip pat buvo kilę iš Akmenės. Čia Goldbergas pirmą kartą išvydo Rachelę, kuri tapo jo žmona 1891 m. – mergaitė su tėvaisb uvo atvykusi iš Lietuvos 1875 m., būdama vos vienerių metų amžiaus. Sandleriai maloniai lido jam kelias dienas paviešėti jų namuose ir pailsėti po kelionės. Ten jis susipažino su nedidelės Korko žydų bendruomenės nariais, tarp jų buvo ir jo viso gyvenimo draugas Zalmanas Kleinas. Po kelių savaičių Luisas pėsčiomis leidosi į kelią link Dublino – apie 254 km. Čia jis susipažino su dar vienu savo tautiečiu Dženksonu, kuris paskolino jam 10 šilingų. Už juos berniukas nusipirko leidimą verstis išnešiojamąja prekyba ir nedidelį kiekį katalikų šventųjų ir popiažių paveiksliukų. Jis pėsčiomis grįžo į Korką, pakeliui pardavinėdamas tuos paveikslėlius. Taip jis pradėjo užsidirbinėti su prekėmis ant pečių keliaudamas po pietinę Airiją – tarp Limeriko, Klero, Kerio ir Korko. 1883 m. jis apsigyveno Limerike, kur turėjo giminių ir draugų iš Akmenės. Ten jį priėmė gyventi jo giminaičių Grinfildų šeima. Vainronkai, atvykę iš Akmenės aštuntajame XIX a. dešimtmetyje, buvo jo pusbroliai. Šios dvi šeimos, kols gyveno Limerike, labai artimai bendravo. Dar viena žydų šeima – Baronai – tikriausiai buvo Luiso giminės iš tėvo pusės. Luisas ir toliau užsiiminėjo išnešiojamąja prekyba mieste ir aplinkiniuose kaimuose.

Pagal gyventojų surašymų duomenis, Limerike 1861 m. gyveno vienas žydas, 1871 m. – 2, 1881 m. – 4 žydai. 1888 m. šis skaičius pakilo iki 35, o 1892 m. – iki 90, 1896 m. – iki 130. Iki XX a. pradžios maždaug 25 žydų šeimos iš Lietuvos (iš kurių nemaža dalis – iš Akmenės) jau buvo įsikūrusios Limerike, daugiausia vargingame rajone aplink Edward gatvę.

Savo atsiminimuose jo dukra Fanė aprašė, koks sunkus buvo jos tėvo gyvenimas sukiojantis tarp kitų gatvės prekeivių Limerike apsikrovus įvairiausiais daiktais. Tačiau jų nestabdė nei sunkumai, nei lietus, nei šaltis – jiems reikėjo išlaikyti šeimas. Tas darbas nebuvo vien negandos, Luisas savo vaikams pasakojęs ir malonių atsiminimų. Kartą Klero grafystėje viena šeimininkė jam, griežtai praktikuojančiam ortodoksui, pasiūlė užeiti į trobelę ir išgerti stiklinę pieno. Jis atsisakė, bet pasisiūlė pamelžti karvę. Taip jis susidraugavo su ta šeima, jie jam pasiūlė nakvynę, o po to lankydamasis jų namuose išmoko airiškų lopšinių, kurias vėliau dainuodavo savo vaikams. Vis dėlto keliaujantys prekeiviai dažniausiai nakvodavo atvirame ore – tokia buvo Airijos realybė amžių sandūroje.

Kai šiek tiek prasigyveno, devintojo dešimtmečio viduryje Luisas išsinuomojo namą Limerike, Mount Pleasant Avenue, atsivežė savo motiną Elką, kuri užėmė ypatingą vietą jo, jo būsimos šeimos ir bendruomenės gyvenime. Ją labai mylėjo ir gerbė visa Limeriko žydų bendruomenė, kurioje ji uoliai  puoslelėjo Lietuvos žydų tradicijas. Tuo tarpu Luisas, kuris labai dažnai vykdavo į Korką pirkti prekių, vis dažniau ten būdamas ėmė lankytis Sandlerių namuose Elizabeth Terrace nr. 13. Vieną dieną jis ten pamatė labai gražią merginą šveičiančią medines grindis. Tai buvo Rachelė – ta pati mergaitė, kurią, tuomet aštuonmetę, buvo sutikęs netrukus po išsilaipinimo Airijoje 1882 m. Jis kaipmat kreipėsi į savo seną gerą draugą akmeniškį Zalmaną Kleiną išreikšdamas pageidavimą vesti tą merginą bei prašydamas būti jo piršliu. Jai tuo metu buvo 17, o jam – 24 metai. 1891 m. rugsėjo 18 d. pora susituokė Korko sinagogoje, South Terrace 24. Jauna šeima apsigyveno Limerike, Colooney gatvėje nr. 50. Ten Luisas turėjo nedidelę maisto prekių krautuvėlę, tuo metu taip pat toliau užsiiminėjo ir išnešiojamąja prekyba.

Vėliau šeima persikraustė į Henry gatvę 47, kur Luisas turėjo audinių parduotuvę. Nors šeima ir negalėjo gyventi labai prabangiai, jo mama Elka garsėjo kaip gabi improviztorė ir puiki kepėja. Pavyzdžiui, kai Limerike nebūdavo įmanoma gauti košerinio vyno, ji religinėms šventėms padarydavo jo pati. Rachelės mama taip pat dažnai atvažiuodavo iš Korko padėti savo dukrai auginti vaikus. Iš viso Rachelė turėjo 13 vaikų. Kurį laiką su jais gyveno ir Rachelės brolis Josefas Sandleris, o taip pat ir Luiso jaunesnysis brolis Solomonas, kuris vėliau gyveno Anglijoje ir dirbo „Jewish Chronicle“ korespondentu Lidse. Tiek gyvendamas Airijoje, tike Anglijoje, aktyviai užsiiminėjo sionistine veikla[16]. Luisui finansiškai padedant į Limeriką atvyko kiti du jo broliai Bernardas ir Samuelis.

Fanė (Frances Rebeka) pasakojo, kad neprisiminė nieko malonesnio nei šabo vakarai jų namų Colooney gatvėje virtuvėje:

Buba[17] visada ruošdavo maistą ir dengdavo stalą, mama prižiūrėdavo mus, vaikus, ir padėdavo tėvui parduotuvėje. Stalas visuomet būdavo labai gražiai padengtas, su balta staltiese, kartais net nėriniuota, su žvakėmis blizgančiose žalvarinėse žvakidėse. Tas žvakides Buba buvo atsivežusi iš Rusijos. (Dėdė Solomonas, kuris turėjo jas po močiutės mirties, padovanojo jas Molei (seseriai) vestuvių proga). Nušveisti stalo įrankiai ir padėklas su įvairių pagardų indeliais stovėdavo stalo viduryje.“[18]

Penktadienio vakarą parduotuvė būdavo uždaroma, vyresnieji šeimos nariai pasipuošdavo savo gražiausiais rūbais ir eidavo į sinagogą melstis. Rachelė su vaikais likdavo namuose. Kai tėvas grįždavo iš sinagogos, vykdavo ritualinis rankų plovimas ir būdabo sakomos šabo maldos, būdavo laiminamas vynas ir duona.

Luisas Goldbergas ir jo broliai gana greitai išmoko kalbėti ir rašyti angliškai. Jie visi Lietuvoje jau buvo gavę gerą išsilavinimą. Pavyzdžiui, Solomonas mokėsi ješivoje, bet buvo iš jos išmestas už tai, kad naktį skaitė draudžiamą literatūrą. Jie visi labai mėgo skaityti ir gyvendami Airijoje.

Limeriko taip pat neplenkė antisemitizmo protrūkiai, ir 1904 m. Luisas Goldbergas buvo sumuštas, o jo verslas boikotuojamas. Tais pačiais metais Luisas Goldbergas persikraustė į Korką.

Luisas Goldbergas buvo ortodoksas, tačiau nepaisant to, skaitė ir pasaulietinę literatūrą kitomis kalbomis, pvz., Dikensą angliškai, o Puškiną rusiškai. Džeraldas pasakojo, kad retai kada matydavo tėvą be knygos rankose. Kiti miesto žydai šiek tiek kreivai žiūrėjo į Luisą dėl to, kad jis nenorėjo apsigyventi Korko žydų kvartale, kuris buvo išsidėstęs aplink Albert Road. Vis dėlto Luisas buvo studijavęs Talmudą, jų namuose visada buvo kalbama jidiš kalba ir laikomasi litvakiškų religinių tradicijų. Per Pirmąjį psaulinį karą Luisas dirbo uogienės stiklainių tiekėju Korko Crosse & Blackwell fabrikui, tuo metu buvo neįmanoma gauti tų stiklainių iš užsienio. Luisas kalbėjo šešiomis kalbomis ir niekada namuose neturėjo nei gramofono, nei radijo. Žydiškumas buvo persismelkęs į visas jo gyvenimo sritis. Jis taip pat labai mėgdavo dainuoti, turėjo gražų balsą, ir jo vaikai prisiminimuose buvo gerai išlikęs visos šeimos dainavimas kartu su juo per Šabo vakarienę. Gausios Luiso šeimos namuose visada buvo kalbama jidiš kalba. Luiso vienuoliktas vaikas, sūnus Džeraldas (gim. Jaelis) Goldbergas (1912 m. balandžio 12 Korke – 2003 gruodžio 31 Korke), buvo garsus politikas ir visuomenės veikėjas, domėjosi istorija, rašė Airijos istorijos ir Airijos žydų istorijos temomis, o 1977 m. buvo išrinktas Korko miesto meru. Šias pareigas ėjo keletą metų.

Holokaustas

Nors apskritai tarpukariu žydų ir lietuvių santykiai buvo nekonfliktiški ir stipriau ėmė blogėti nuo 1939 m. 1939 m. kovą lietuviai užpuolė žydų grupę. Protestuodami žydai ėmė išvykti iš miesto[19].

1940-1941 m. ekonominis ir socialinis politinis žydų gyvenimas labai pasikeitė: sionistų veikla buvo uždrausta, didesnis turtas, toks kaip parduotuvės, gamyklos, buvo nacionalizuotas, jį valdyti pavesta komisarams, turtingiausi žydai buvo tremiami iš Lietuvos.

Tačiau dar baisesnė lemtis laukė žydų Lietuvą užėmus naciams, 1941 m. birželį; tikslių duomenų, kada į Akmenę įžengė vokiečių kariuomenė, nepavyko aptikti. Papilę vokiečiai pasiekė 1941 m. birželio 27 d. pavakarę. Tikriausiai tą pačią dieną, ar bent diena anksčiau, vokiečių kariuomenę išvydo ir akmeniškiai[20].

Jau 1941 m. birželio 28 ar 29 d. sukilėlių štabo kieme buvo sušaudyti trys vietos žydai (vokiečių kareivių sušaudyti kaip sovietiniai aktyvistai). 1941 m. liepą policijos viršininkas, gavęs telefonogramą iš Mažeikių apskrities viršininko A. Janušonio, įsakė suimti visus valsčiaus žydus: iš jų Akmenėje – aštuonios šeimos, Kykolių kaime – keturios ar penkios. Duomenys skiriasi: pasak vienų, Akmenėje uždaryta apie 30 žydų, pasak kitų – net apie 50-60 žydų šeimų.

1941 m. liepos viduryje Akmenėje suimti žydai, kartu su Vegeriuose ir Klykoliuose suimtais žydais, buvo suvaryti į žydų kepyklą – raudonų plytų namą Kaliksto Kasakausko gatvėje, netoli pašto. Aptvėrus didžiąją sinagogą, čia buvo suvarytos žydės moterys ir vaikai. Vyrų getas buvo įkurtas atskirai. Suimtieji uždaryti buvo ne mažiau kaip 10 dienų.

A. Rušinaitė apie tuos įvykius pasakojo taip:

„Iš pradžių buvo chaosas: sovietų valdžia ir armija traukėsi, iš pogrindžio išlindo partizanai su baltais raiščiais ant rankovių, ginkluoti. Jie buvo vietiniai, daugiausia šauliai. Birželio 24 d. bandyta miestelį užimti, bet, trumpam pasitraukusi, sovietų valdžia grįžo. Kurį laiką truko tarpuvaldis, paskui Mažeikių apskrityje įsigalėjo baltaraiščiai.

Mes nemanėme, kad XX a. gali būti tokių piktadarybių kaip nekaltų žmonių, senų ir jaunų, žudymas. Žydai nuogąstavo, kad bus spaudžiami prie sunkių darbų, tačiau savo galo nenujautė, tikėjosi, kad juos išveš į Lenkiją, kur būsianti žydų sritis. Kad iš tikrųjų tai buvo didžiulis getas, kur žydus naikino, to jie nežinojo. Tik šituo galima paaiškinti tai,  kad su Raudonąja armija pasitraukė vos keli žydai. Vienas jų – Sajos Berghauzo sūnus, tarybinės armijos karys. 1944 m. su daliniu žygiuodamas pro Akmenę, pasiprašė vado išleidžiamas vienai dienai susitikti su saviškiais, tačiau Akmenės žydai jau buvo išžudyti 1941 m. vasarą. Jaunuolis buvo ir pas mus užėjęs. Vėliau grįžo į dalinį. Girdėjome, kad žuvo prie Berlyno.

Kai Akmenėje dar nebuvo vokiečių, partizanai savo karo lauko teismu nuteisė, žydų kapinėse sušaudė ir užkasė šešis žydus, apkaltinę juos kaip komjaunuolius dalyvavusius sudarant tremtinių sąrašus. Tai buvo du broliai Joselovičiai, Icikas Froimas, broliai Meiškis ir Bencas Grosai, šeštojo nežinau. Paskui po kokių dešimties dienų visi vyrai žydai buvo suvaryti į žydų kepyklą – raudoną plytų namelį K. Kasakausko gatvėje, netoli pašto. Kepykla buvo aptverta spygliuota viela, iš ten žydai buvo varomi prie didžiosios sinagogos. Jie kalė stiprius kuolus ir aptvėrė sinagogą aukšta spygliuotų vielų tvora. Vieną pavakarę į aptvertą sinagogą suvarė žydes moteris ir vaikus. Daiktų leido pasiimti tik tiek, kiek skubėdami galėjo pasinešti. Kai išvarė žydus iš namų, tai išnešiojo ir jų turtą.

Sargybiniai – uniformuoti policininkai ir baltaraiščiai – varydavo žydus gatvėmis nedideliais būreliais, kad nepasipriešintų, leisdavo nueiti į parduotuves maisto. Paskui maisto jie atnešdavo ir įkalintoms moterims. Nežinau, kaip už maistą būdavo atsiskaitoma. Prie uždarytų sinagogos vartų atvažiuodavo ūkininkų, kurie atveždavo pieno, duonos ir padalydavo žydėms moterims – vyrų getas buvo toliau. Gal ir iškeitė ką nors už tai. Ir pas mus į vaistinę sargybiniai atvesdavo žydų. Patys jie pasilikdavo verandoje, o žydai pirkdavosi ar prašydavo vaistų. Mačiau, kaip į sinagogą pas sergančius žydus sargybinis vedė lietuvį gydytoją Joną Lelį. Žydų veidai buvo įtempti, liūdni, bet iš jų tryško kantrybė ir ištvermė. To jie sėmėsi iš savo religijos.

Vieną vakarą labai klykė žydės, paskui paaiškėjo, kad iš jų atėmė brangenybes, pinigus. Po to vaistų duodavome veltui. Pasiūlytų pinigų jos atsisakydavo, sakydamos „mums vėl atims“.

Dar po kokių dešimties dienų prie sinagogos buvo suvaryti ūkininkai su vežimais. Žydes su vaikais susodino į vežimus, o vyrai buvo varomi pėsti ir su didele apsauga pristatyti į Mažeikius. Ten jų laukė ilgos, per žydų kapinių plotį iškastos keturios ar penkios tranšėjos. Kaip man pasakojo Akmenėje žmonės, žydai patys turėjo sau duobes išsikasti. Jie buvo suvaryti į netolimas daržines, apiplėšti. Grįždami vežimai parvežė atimtus daiktus, o žydai partijomis buvo varomi prie tranšėjų ir šaudomi, nekreipiant dėmesio į lytį ir amžių. Vos sukritus vienai partijai, atvarydavo kitą. Kūnus apipildavo negesintomis kalkėmis, kad jie greičiau irtų, o ant viršaus – žemėmis. Ten žuvo visi Akmenės miestelio žydai, ten sušaudė ir visos Mažeikių apskrities žydus.

1942 m. birželį man teko apie mėnesį gyventi Mažeikiuose: baigiau laikyti eksternu brandos atestato egzaminus. Šeimininkė mane nuvedė į tą baisią vietą: mačiau įdubusias tranšėjas, pakraščiais baltavo kalkių gabalai. Ji parodė man daržinę, iš kurios žydus varė šaudyti. Atkreipiau dėmesį į tai, kad kapinių kampe buvo palyginti nedidelė įgriuvusi duobė, kurios pakraščiais irgi buvo išmėtytos kalkės. Paklausiau, kas ten palaidota. Moteris pasakė, kad ten buvo šaudomi nežydai komunistai ir komjaunuoliai. Nors ir prasikaltę naciams, neatgulė į vieną duobę su žydais.

Žydų daiktus, kurie dar buvo neatimti, vežimais sugabeno į vieną vietą  ir vyko aukcionas. Vertingesnius daiktus jau buvo išsigrobstę tie, kurie šaudė ar buvo sargyboje. Nežinau, ką ten pardavinėjo, nes mes nėjome ir nieko nepirkome, laikydami žydų egzekuciją baisiausiu nusikaltimu. Teko matyti vaikų, žaidžiančių su brangiais žaislais, teko matyti moterų, pasipuošusių pliušiniais paltais, bet ar tai buvo žydų daiktai, negaliu pasakyti.

Sovietiniais laikais žmonės vengė vienas su kitu atviriau kalbėti. Už žydų ir kitų žmonių žudymą sugautus įtariamuosius teisė, kitus net mirties bausme.

Namai buvo nacionalizuoti. Vieni stovėjo tušti, kituose apsigyveno neturintys savo namų žmonės.

Atsklisdavo įvairių gandų. Buvo tokių, kurie sakė, kad tai gerai, esą žydai skriaudę lietuvius. Kiti tai vertino priešingai. Žmonės vengė daug kalbėti, bijodami vieni kitų, kad nebūtų įskųsti.

Ypač man gaila tų žydų, kuriuos pažinojau, – jaunuolių, su kuriais kartu mokiausi, tų,  kurie arčiau gyveno.

Akmenės žydai žuvo visi, nė vienas neišsigelbėjo ir nepasislėpė. Po karo buvo keli atvažiavę, bet miestelyje ilgiau nepasiliko. Tai buvo daugiausia mišrių šeimų žmonės. Kartais apsilanko tokių, kurie turėjo su Akmene kokį ryšį. Dabar jau retai tokių pasitaiko, nes čia nebeturi savo giminaičių ar pažįstamų.“

Baltaraiščio Stasio Cichanavičiaus liudijimu, žydų šeimos buvo suvarytos į sinagogą. Žydai (apie 200 žmonių iš įvairių Akmenės valsčiaus kaimų) sinagogoje buvo laikomi dvi–tris savaites.

1941 m. liepos pabaigoje ar rugojūčio pradžioje visi Akmenės valsčiaus (Akmenės, Klykolių, Vegerių) žydai buvo išvaryti į Mažeikius ir uždaryti daržinėje. Kartu buvo vežami ir sovietiniai aktyvistai. Irena Valda Pliuškienė prisiminė: „1941 m. rudenį iš Akmenės Mademrodės link važiavo nemažai pakrautų vežimų. Mes, vaikai, nesupratome, kas čia ir kur važiuoja, bet nugirdome mūsų močiutes kalbant: Vargšai žydai, jie tikriausiai niekur nepabėgs nuo vokiečių“. Kaip rašo Valentinas Brandišauskas, kai žydai buvo varomi dviem grupėmis, sargybos viršininku buvo policijos viršininko pavaduotojas. Sveikieji varyti pėsčiomis, ligoti, seneliai ir vaikai buvo vežami vežimais[21].

JEW rašo, kad 1941 m. rugojūčio 4 d. visi žydai buvo perkelti ir apgyvendinti trijose siloso duobėse ant Ventos kranto, netoli Mažeikių. Algimanto Muturo teigimu, Pavenčiuose jokių siloso duobių nebuvo ir žydai patys turėjo išsikasti duobes.

Apie žydų perkėlimą liudijo baltaraištis Cichanavičius: „Vieną rytą, rugpjūčio mėnesį, policijos viršininkas Kašėta mums, „aktyvistams“, pasakė, kad visus žydus vešime į kitą stovyklą. Moteris ir senesnius žmones susodinome į vežimus, o stipresnius surikiavome į koloną ir pajudėjome Mažeikių link […]. Visa mūsų kolona pasuko į kairę, į Tirkšlius. Prie Ventos upės, viename ūkyje, mums buvo liepta sustoti. Čia jau buvo susirinkę man nepažįstami ginkluoti vyrai. Žydus uždarėme į klojimą. Mums buvo įsakyta juos saugoti. Tame klojime buvo žydų, atvežtų iš kitų vietų.

Rytojaus dieną, t. y., 1941 m. rugpjūčio 5 d., visi sušaudyti Mažeikiuose, prie žydų kapinių. Apie žydų sušaudymą Mažeikiuose liudijo Povilas Pocevičius, kuris iš Akmenės buvo pasiųstas varyti žydus į Mažeikius: „Aų prisimenu […] policijoje mus pasitiko Akmenės policijos vachmistras Mikulskis. Jis paliepė man eiti prie daržinės, kuri buvo netoli Ventos upės, ir ten saugoti žydus. Pernakvojęs Mažeikiuose, aš iš ryto nuvykau prie daržinės. Mikulskis man liepė vedžioti žydus grupėmis prie duobių, kurios buvo iš anksto paruoštos ir kur juos sušaudė. Įė darbą aš dirbau vieną dieną, ir man teko atvaryti nuo daržinės iki šaudymo vietos tris ar keturias partijas po 60-100 žmonių kiekvienoje. Mes, atvarę grupę žmonių prie duobės, palikdavome ją tiems, kurie šaudė, o patys sugrįždavome į daržinę naujos grupės. Pavakary mane su kitais „aktyvistais“, dalyvavusiais sušaudymuose, pasiuntė užkasti lavonus“.

Kaip vyko pats žydų šaudymas, liudijo baltaraištis Cichanavičius: „Kitą rytą iš Mažeikių atvažiavo kažkokie viršininkai su vokiečių karininkais. Visiems buvo pranešta, kad bus šaudomi žydai. […] Mus suskirstė į grupes: vieni turėjo saugoti šaudymo vietą, antri – į ją vedžioti žydus, treti – šaudyti. Iš pat pradžių aš patekau į šaudymo grupę. Tą grupę vokiečiai nuvežė maždaug 800 metrų nuo kelio, prie nedidelio miškelio ir žydų kapinių. Aš pastebėjau iškastas tris dideles duobes. Mes išsirikiavome dviem eilėmis dešimt metrų nuotolyje nuo jų: pirmoje – klūpom, antroje – stovint. Netrukus buvo atvaryta pirmoji žydų grupė. Jiems buvo liepta nusirengti. Sustačius prie duobės, prasidėjo šaudymas. […] Vienkart prie duobės išsirikiuodavo 20-30 žmonių. Tuos, kuriuos iš karto nenušaudavo, pribaigdavo šūviais iš arti. […] Žydų šaudymas tęsėsi penkias valandas. „Aktyvistai“ kalbėjo, kad tą dieną iš viso buvo sušaudyta apie 2000 žmonių“[22].

1941 m. rugpjūčio 9 d. visi Akmenės žydai (vyrai, moterys, vaikai, apie 70) kartu su atvarytais kitų valsčių žydais buvo nužudyti Mažeikiuose, prie žydų kapinių. Praėjus keliems metams po karo, žudynių vieta buvo aptverta ir buvo pastatytas paminklas.

       


[1] Visuotinė lietuvių enciklopedija, I t. Vilnius, 2001

[2] A. Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija. Vilnius, 2005

[3] J. Rosin. Protecting Our Litvak Heritage. Coral Gables, 2009

[4] LVCA, f. 1129, ap.1 , b. 16

[5] LCVA f. 1129, ap. 1, b. 65

[6] D. Levin, Trumpa žydų istorija Lietuvoje. Vilnius, 2000

[7] LVCA, f. 1129, ap.1 , b. 16

[8] „Agudat Israel“ – žydų ortodoksų politinis judėjimas, puoselėjęs religingumą, tradicijas bei antisionistinį nusistatymą.

[9] https://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00155.html

[10] LVCA, f. 827, ap. 4, b.5

[11] LCVA f. 391, ap. 4, b. 527

[12] Chederis – religinė žydų pradžios mokykla.

[13] LCVA f. 402, ap. 1 p. sk., b. 74

[14] B. Kohen. Jidiše štet, štetlech un dorfiše jišuvim in Lite. Niujorkas, 1991

[15] B. Shillman, A Short History of the Jews in Ireland. Dublin, 1945

[16] https://discovery.nationalarchives.gov.uk/details/r/f748eadf-35c4-45f3-9e8b-d76eb3652e92

[17] Liet. „močiutė“.

[18] Gerald Goldberg. A Tribute, ed. By Dermot Keogh and Diarmuid Whelan. Cork, 2008

[19] A. Vitkus, Ch. Bargmanas, Holokaustas Žemaitijoje. Vilnius, 2016

[20] Akmenė: kraštas ir žmonės. Sud. L. Rozga. 2012

[21] Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 metais, sud. A. Bubnys. Vilnius, 2011

[22] A. Vitkus, Ch. Bargmanas, Holokaustas Žemaitijoje. Vilnius, 2016

Связанные изображения: